Stigmos - Kristaus kančios pasikartojimas

Visą parą transo ištikta Tereza kentėdavo Kristaus kančią: ant jos rankų, kojų ir galvos atsiverdavo kraujuojančios žaizdos.

Terezą Noiman nuodugniai tyrinėjo įvairių sričių specialistai – gydytojai, psichiatrai, ekstrasensai. Buvo įsitikinta, kad ji pati pasidaryti tokių žaizdų tikrai negalėjo, jos – aukštesniųjų jėgų siųstas reiškinys.

Tas atvejis mokslininkų taip ir liko neišaiškintas, kaip ir Palaimintojo italų kunigo Pio, kurio stigmos atsivėrė šv. Pranciškaus šventės metu ir neišnyko, kraujavo 50 metų, tačiau į jas niekada nepapuldavo infekcijos. Jį prižiūrėjęs gydytojas kalbėjo, nieko panašaus savo darbo praktikoje nematęs.

Gerai buvo ištirtas italų mergaitės Dominikos Lazari atvejis. Po traumos šoko ji tapo jautri. Mergaitę nuolat akino dienos šviesa, kurtino garsai. Ji net negalėjo vaikščioti. 1837 metais gydytojas Dei Kolokė aprašė jos ligą medicinos žurnale.

Paskui mergaitei atsivėrė stigmos su „vinimis“ ant rankų riešų ir pėdų, ant kaktos – virtinės erškėčių vainiko dyglių žaizdų. Jos stigmos taip pat atsiverdavo penktadieniais ir sukeldavo dideles kančias.

1848 metais Dominiką Lazari apžiūrėjęs gydytojas lordas Šusberis rašė, kad jos žaizdos – ne paviršinės, o kiaurymės. Ji negalėjo iškęsti nei vandens, nei rankšluosčio prisilietimo, o kraujas išnykdavo savaime.

Vis dar mįslingas reiškinys

Nors pastaruosius du šimtus metų netyla ginčai dėl stigmatizmo kilmės, nors juose dalyvauja įvairiausių sričių specialistai, tačiau nė viena teorija neapima ir nepaaiškina visų reiškinių. Aiškinimų spektras labai platus: nuo stigmatizmo pripažinimo kaip tikro stebuklo iki visiško tokios nuomonės neigimo.

Pavyzdžiui, knygos „Okultizmo psichologija“ (1952) autorius D.Roklifas reiškia įsitikinimą, kad kraujuojančios stigmų žaizdos – tai apgaulė ir žmonių patiklumo bei jų klaidinimo mišinys arba specialaus kūno žalojimo, isterijos bei epilepsijos ir po to ištinkančios amnezijos rezultatas.

Mokslininkai sutinka, jog dalį tokių reiškinių galima aiškinti ir taip. Tačiau stigmatizmo reiškiniai yra kur kas sudėtingesni. Juk stigmų neįmanoma įšgydyti! Tą parodė, pavyzdžiui, eksperimentai su stigmatike itale Lo Bjanko: apgydytos stigmos atsiverdavo naujai, kai ji būdavo transo būsenos ir kiekvieną kartą aiškiai regėdavo kryžių. Amerikietei Etel Čapmen vinių žaizdos delnuose pasirodė po to, kai ji netekusi sąmonės išvydo savo pačios nukryžiavimo sceną.

Taip pat yra tikrų įrodymų, jog daugelis stigmatų nesirgo epilepsija, nekamavo jų nė isterijos priepuoliai, todėl ir negalėjo jie tas žaizdas pasidaryti patys. XIX a. viduryje Bulgarijoje speciali komisija stebėjo stigmatę Luizą Lato, kurios žaizdos atsiverdavo penktadienį. Viena jos ranka buvo kruopščiai aptvarstyta ir užantspauduota, tačiau kai sekmadienį tvarsčiai buvo nuimti, pasirodė besanti tokia pat kraujuojanti žaizda, kaip ir netvarstytosios.

Ar stigmos – giliai religingų žmonių psichikos padarinys?

Ištirta, jog nei Dominika Lazari, nei Palma Matareli nepasižymėjo ypatingu religingumu, juolab – isteriškumu. Bet mokslininkai daro ir tokią prielaidą, jog giliai tikinčiųjų kentėjimai tokių (kaip Tėvo Pio), gali atsirasti ir dėl stiprios savitaigos. Tačiau tai įmanoma tik labai pasišventusiems žmonėms.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis