Jėgos aitvaru - virš vandens purslų

Vos atšilus Lietuvos pajūris ir ežerai pradėjo puoštis įvairiaspalviais aitvarais. Vienas iš jų – architekto Justino Žalio, kuris jėgos aitvarais kartu su tėvu Alfredu skraido jau penktus metus. Prieš penkerius metus pradėjęs plaukioti jėgos aitvarais, dabar architektas J.Žalys į pajūrį skuba kiekvieną savaitgalį.

Jau savaitės viduryje pradedantis sekti oro prognozes, vyras sako – „svarbiausia, kad būtų vėjo“ ir skuba ruoštis naujoms kelionėms.



J.Žalio žmona – drabužių dizainerė Genutė Žalienė, nors pati šio sporto nepraktikuoja, pasak pašnekovo, priversta suprasti savo vyrą, nes kito kelio jai, tiesiog, nėra. „Žmona niekaip nereaguoja. Ji nemėgsta „kitesurfing‘o“. Šalta, vėjas... Jeigu keliaujame į užsienį, ji, aišku, važiuoja, bet Lietuvoje ji manęs nepalaiko“.

Jėgos aitvarų turizmas



Vyras dažnai keliauja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. „Pernai dešimt dienų buvome Egipte ir dvi savaites Brazilijoje. Ten dabar madingiausia vieta tarp lietuvių, nes beveik visą laiką būna vėjo“.



Dažniausiai prie Justino ir jo tėvo Alfredo, vadinamo „Tata“, prisijungia ir Artūras Morauskas-„Benzas“.



Vykstant į užsienį, susirenka didesnė kompanija, kuri kelionėms mielai renkasi „kaitų“ turizmą. „Yra toks „downwind‘as“ – pavėjinis plaukimas. Mes sėdam į taksi, pavyzdžiui, važiuojam per visą Hurgadą apie 30 km ir po to plaukiam per visokias negyvenamas salas - ten, kur su laiveliais negali atplaukti turistai“, - įspūdžiais dalinosi pašnekovas.

Pasak jo, labai mėgstamos ir kelionės „kaitais“ iš Klaipėdos į Šventąją ar atvirkščiai. Ar jie taip ir skrenda pavėjui nesustodami? Taip, tiesa, kartais, pasak Justo, galima sustoti išgerti alaus.

Kaitų istorija



Pasak J.Žalio, tokio tipo aitvarai, kuriais šiandieną skrieja kaitininkai, atsirado 1999 metais. Du prancūzai broliai Legaignoux išrado pripučiamą aitvaro pūslę, kurios dėka jis įgavo galimybę pakilti nuo vandens.



„Anksčiau aitvarai būdavo kaip parasparniai. Su jais galima čiaužyti žiemą, bet jeigu jis įkrenta į vandenį - nebepakelsi. Jis prisigeria vandens ir nuskęsta“, - pasakojo J.Žalys.



Geriausios vietos Lietuvoje



J.Žalio teigimu, Lietuvos klimatas labai palankus „kaitavimui“, todėl šis sportas sparčiai populiarėja: „Mes turime ilgą, smėlėtą pajūrį, vėjo būna pakankamai dažnai, o aitvarams reikia mažiau vėjo negu, tarkim, burlentėms“.



Vilniečio teigimu, arčiausiai namų galima „kaituoti“ Elektrėnuose. „Ten žmonės suvažiuoja su šuniukais, su šeimoms. Tačiau burlentininkams ten žymiai geresnės sąlygos, nes aitvarams reikalinga didelė teritorija ir negūsiuotas vėjas, nes kai jis dingsta, burlentė gali išsilaikyti ant vandens, o aitvaras – ne“.



„Kiečiausia vieta Lietuvoje – prie Šventosios molo, kurį norima sunaikinti“, - pasakojo pašnekovas. – Jo poliai eina įstrižai į jūrą ir kai pučia, pavyzdžiui, pietvakarių vėjas, bangos per juos išsilygina, jos nėra padrikos, eina lygiais ruožais : banga – tarpas, banga – tarpas, ne taip kaip kitur Baltijos jūroje“.



Priešingai, pasak Justo, yra prie Palangos tilto, prie kurio plaukioti nepatartina: „Jis yra aukštas ir vėjui pradėjus „cionguoti”, pasidaro nebelygus“.



Nidoje J.Žalys su kompanija plaukioja prie jachtklubo. „Nidoje gerai, kad yra daug rakursų filmavimui ar fotografavimui: gali tai daryti nuo kopų, nuo vieno molo, nuo kito. Ir šiaip gražios vietos. Čia buvo filmuojamas ir pirmas lietuviškas kaitfilmas „Chiahawajai“.



Pavojingas ir skausmingas sportas



J.Žalys pripažino, kad tai – pavojingas sportas. Ne veltui jam buvo duotas Tworos slapyvardis. „Savo karjeros pradžioje, neatsargiai besielgdamas prie vakarų vėjo, esu perskridęs Kunigiškių pliažą ir išlaužęs tvorą. Gerai, kad ji buvo supuvusi, todėl viskas sėkmingai baigėsi“, - šypsojosi sveiką kailį išnešęs pašnekovas.

Jis pridūrė, kad Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie skraidydami jėgos aitvarais, susilaužė dubens kaulą ar abi kojas.

Pasak J.Žalio, skrydžio būdą, situaciją galima numatyti. Reikia tik pasirinkti „kaitavimui“ tinkamas oro sąlygas, nes jeigu vėjas stiprus ir gūsiuotas, gali atsitikti nemalonių dalykų.



„Dabar labiau ištobulintos saugumo sistemos. Anksčiau būdavo, kad prisisegi aitvarą vos ne su karabinu - jeigu tave neš, tai nuneš, - kalbėjo pašnekovas. - Turėdavai jį atsisegti, o aitvarą paleisti kaip ir gaila... Dabar, užtenka stumti „barą“ (red. pastaba – elementas, kuriuo valdomas aitvaras) nuo savęs, „kaitas“ atšoka ir viskas nukrinta“.



Architektas neslėpė, kad šis sportas yra skausmingas, dažnai ant kūno būna mėlynių, tačiau, pasak jo, tai saugiau negu, pavyzdžiui, žaisti krepšinį.



„Vis tiek, tai yra vanduo - jeigu viską darai su protu, nesimaivai ant kranto, kur yra kažkokių kliūčių, tai pavojaus beveik nėra“, - pridūrė jis.



Pradžiamoksliui – geras mokytojas



Anot pašnekovo, per kiek laiko žmogus išmoks valdyti jėgos aitvarą, priklauso nuo kiekvieno gebėjimų. „Būna, kad žmonės tris metus plaukioja, bet taip ir nesugeba sugrįžti į tą pačią vietą“.



„Kad pradėtum plaukti per pirmas kelias dienas, tau reikia gero mokytojo, sąlygų ir kažkiek talento, - aiškino Justas. - Bet be mokytojo geriau nepradėti, nes keliamas pavojus ir sau, ir aplinkiniams“.



Pasak J.Žalio, ribinė vandens temperatūra – aštuoni laipsniai. „Nors šiemet Šventojoje, vyrai su burlentėmis sutiko Naujuosius metus“, - pridūrė jis.



Geriausias vėjas „kaituoti„ – pietvakariai. „Tai sąlyginis dalykas. Negalima plaukti esant tik rytų vėjui, pučiančiam nuo kranto, nes jis gūsiuotas ir gali nebegrįžti į krantą – teks plaukti į Švediją“, - šypsojosi „kaitų“ sporto propaguotojas.



Pasak pašnekovo, šiame sporte nesvarbi fizinė jėga: „Reikia jėgų, tačiau fizinė jėga čia nėra didelis privalumas. Svarbiau – supratimas, pusiausvyra, vikrumas“.



„Geriausia vieta Lietuvoje mokytis kaituoti yra Svencelė. Kadangi tai Kuršių marios, ten nėra bangų ir labai seklu, - pokalbį tęsė jis. - Kai pradedi plaukti, pameti lentą, todėl gali atsistoti, nueiti ją pasiimti. Jeigu tave nuneša pavėjui, o taip dažnai nutinka kai mokais – nulipi, sugrįžti ir parsitempi aitvarą ore“.



Tiesa, pasak pašnekovo, kyla nemažai diskusijų, kad Svencelėje ir, apskritai, Lietuvoje, priešingai nei užsienyje, paplūdimiai nesuskirstyti zonomis, kur galima plaukti pradedantiesiems, kur yra triukų zona, kur startuoti, išlipti ir nusileisti.



Kaina – pagal galimybes

K.Žalio teigimu, „kaitų“ kainos priklauso nuo to, kokio naujumo įrangą žmogus nori įsigyti: „Faktas tas, kad „kaitų“ ranga labai sparčiai tobulėja ir ko gero „kitesurfingas“ yra labiausiai besivystantis sportas pasaulyje. Kuo pigesnį ir senesnį aitvarą nusipirksi, tuo ilgiau su juo kankinsies, norėdamas išmokti“.

Pradedančiajam žmogui, pasak jo, galima įsigyti naują aitvarą, kuris kainuotų, tarkim 3,5 tūkst. litų, bet senesnis padėvėtas kaitas gali kainuoti ir 500 litų.



Galima pirkti 12 kvadratų aitvarą ir plaukioti su juo vienu, bet galima nusipirkti ir dvylikos, ir devynių – plaukimui esant stipriam vėjui, ir keturiolikos – esant silpnam vėjui.



„Lentos vėlgi, būna kaip meno kūrinys ir kainuoja apie 2 tūkst. litų, bet kelių metų senumo lentą galima nusipirkti ir už 300 lt. Naujų kaina svyruoja apie 1,5 tūkst. litų“, - tęsė jis.

Be šortų – tarsi nuogas



„Dar neatsiejamas elementas „kaitiorui“ yra šortai. Juos mūvėti reikia visada, net jeigu dėvi kostiumą – tokia tradicija. Jeigu neturi šortų, galima vilktis treningą“, - pasakojo architektas.



Kokios „kaitininkų“ mados? „Kuo „krūtesni“ šortai, tuo geriau, - juokavo pašnekovas. - Madų nėra jokių. Mada - šortuose. Aš iš tų žmonių, kurie dažniau keičia aitvarus, nei šortus“.



„Jeigu pamatai draugą be šortų plaukiantį, gali rodyti pirštais ir sakyti, ką tu čia dabar, užsidenk“, - pridūrė jis.



Jautriausia tema – orų prognozės



Rimtai kaitais besidomintis vyras teigia, kad vėjui neesant dvi savaites, prasideda tikras „badas“, bendraminčiai ima keiksnoti, bendruose forumuose guostis.



„Antradienį-trečiadienį pamatai, kad bus vėjas, pasižiūri, ar nėra kokio ciklono ar anticiklono, tada tariesi ir važiuoji“, - kalbėjo jis.



Architektu dirbantis vyras džiaugiasi, kad jo profesija leidžia lengvai planuoti keliones: „Mano darbas dėkingas. Turiu užduotį, kurią, kad po to būčiau laisvas, privalau įvykdyti nuo tada iki tada, ir nesvarbu, ar naktį, ar prieš savaitgalį.



Tinklalapiai, kuriuose išsamiai pateikiama orų prognozė – vieni svarbiausių tikriems šio sporto mėgėjams. „Pasižiūri, aha, Egipte sekančią savaitę bus daug vėjo - susidėlioji darbus ir, jeigu išeina, važiuoji“, - „kaitininkų“ kasdienybe dalinosi jis.



Pašnekovas vasarą ketina praleisti „kaituodamas“ puikiai šiam pomėgiui tinkančioje Lietuvoje, rudenį vėl trauks į šiltus kraštus - paskui migruojančius paukščius.



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis