Ekstremalus sportas: “Moto-ball’as”, “Hill climbing’as” ir "Endur'as"

„Drive fast, Live hard, Die young!“ Šis šūkis priklauso adrenalinui besimeldžiantiems ekstremalams. Esu tikra, kad ne kartą pavydžiai nulydėjai akimis “britvų” vairuotojus. Motociklininkams laisvės ir greičio pojūtis yra neatsiejama gyvenimo dalis. Kaip jie sako: „Gimę skraidyti mašinomis nevažinėja.“

Savo dvasiai išlaisvinti, adrenalino fanatikai sugalvoja įvairiausių būdų. Vienas tokių - motociklų sportas. Pasirodo, su motociklu galima ne tik kurti avarines situacijas mieste, tačiau ir sportuoti.

”Moto-ball’as”

“Moto-ball’as” seniai gimusi, bet iki šiol mažai žinoma motociklų sporto rūšis. Kiekvienas su ja susidūręs be abejo pasakytų, kad tai labai specifinis daug jėgų reikalaujantis užsiemimas. “Moto – ball’o” gimtinė - Sovietų Sąjunga. Nesistebėkite, nes būtent senojoje Sovietų Sąjungoje atsirado tais laikais taip vertinti, o dabar nostalgiją keliantys motociklai.

“Moto-ball‘as” dar vadinamas vienintele futbolo kategorija, kur kamuolys varinėjamas ir spardomas sėdint ant motociklo.

Nemanykite, kad tai tik mėgėjiškas laisvalaikio praleidimo būdas. Kai kuriose šalyse rengiami rimti čempionatai, varžybos, pritraukiančios daugybę motociklų fanatikų ir smalsuolių.

“Moto-ball‘ą” galima pradėti praktikuoti jau dvylikos metų, tačiau tam reikia labai daug ištvermės, jėgų ir psichologinio pasirengimo.

Dalyvaujanti įvairiose varžybose, “Moto-ball‘o” komanda turi būti sudaryta iš dešimties žaidėjų, dviejų mechanikų ir vieno trenerio. Per kiekvieną mačą galima panaudoti ne daugiau kaip dešimt motociklų.

Kiekvienos komandos penki žaidėjai išsidėsto aikštelės teritorijoje - keturi motociklininkai ir vartininkas be motociklo. Aikštelė labai panaši į futbolo aikštę, tik mažesnė. Vartininkas saugo lanko formos teritoriją, į kurią negali įvažiuoti nė vienas žaidėjas.

Žaidėjai, vieni kitiems kojomis perdavinėdami kamuolį, bando nuvaryti jį iki vartų. Rankomis liesti kamuolio negalima.



Žaidimo metu, atsitikus nelaimei ar įvykus gedimui, į aikštę skuba atsarginiai žaidėjai, pasiruošę pakeisti kitus komandos narius.

Žaidėjai vilki nuo plėštinių žaizdų apsaugančią aprangą, aulinius batus, pirštines, apsaugas ir, žinoma, šalmą. Tik vartininkas išlaisvintas nuo tokių suvaržymų - jis dėvi tik šalmą.

“Moto-ball‘as” vadinamas vasariniu sportu, kadangi praktikuojamas tik nuo vasario iki lapkričio mėnesio. Tačiau ir pertraukos metu yra ką veikti. Šaltuoju metų laiku motomanai sulenda į garažus, kur tobulina savo žirgus.



”Hill climbing‘as”

"Hill climbing’as” pagarsėjęs kaip labai ekstremalus ir pavojingas užsiėmimas. Tiesą sakant, tai labiau iššūkis nei realus sportas, tačiau jo “fanai” darė viską, kad šis užsiėmimas būtų oficialiai vadinamas sportu. Ir jiems pavyko!

Šio sportu tikslas yra kaip galima greičiau akmenuotu ir duobėtu keliu pasiekti kalvos viršūnę. Lėkdami kelionės tikslo link, motociklininkai susiduria su stačiomis, beveik vertikaliomis kalvomis, kurias jie turi įveikti.

Kad nenukristų ir nesusižeistų, sportininkai pririšami prie virvės ir sukabinami metaliniais kabliais.



”Stuntriding’as”

Šis sportas - tikras desertas daugelio motomegėjų akiai. Varžybų dalyviai pademonstruoja neįtikėtinų triukų: važiuoja ant priekinio ar galinio rato, atsistojus, atsigulus, nusisukus veidu į kitą pusę…

Atlikdami triukus, sportininkai dažnai pasisodina ir antrą keleivį, kartais iš žiūrovų tarpo…

Kiekvienas žiūrovas paliudytų, kad dalyvių laisvė ir kūrybingumas, kuriant triukus, neribojami jokiomis taisyklėmis, jie parodo tikrai pavojingų, įspūdingų ir kvapą gniaužiančių triukų.

Oficialiose varžybose dalyviai privalo atlikti „wheelie” (važiavimas ant galinio rato), „donuts” (padangos deginamos sukant ratu į kairę ir į dešinę puses aplink orientyrą, neliečant kojomis žemės), „endo” (važiavimas ant priekinio rato) triukus. Kiti triukai pasirenkami savo nuožiūra.

Nors šis sportas itin rizikingas, visa apsauginė apranga yra neprivaloma. Reikalingas tik šalmas ir stuburo apsauga.

Įdomu pasirodė tai, kad “Stuntriding’o” nuostatuose įrašytas punktas, nurodantis, kad varžybų dalyviai privalo mandagiai bendrauti su publika ir žiniasklaidos atstovais. Nesilaikantys taisyklių, dalyviai gali būti diskvalifikuojami.



”Endur’as”

Šio sporto esmė panaši į “hill-climbing‘o”, tik skiriasi trasos – ne kalnas, o paprasta trasa gamtoje.

Kelyje gali pasitaikyti upeliai, balos, pelkės. Jas būtina įveikti, tačiau tai nėra paprasta. Tuo šis sportas ir žavingas. Jis gali atrodyti purvinas, tačiau purvas ne mažiau kaitina sportininkų kraują. Keliai būna labai vingiuoti, akmenuoti, apaugę žolėmis. Dulkės ir purvas tampa neatsiejama kelionės dalimi.

Neretai sportininkus užklumpa lietus ar spengiantis vėjas. Sniegas “enduro” mėgėjams tikrai nėra kliūtis - jis lyg prieskonis, padarantis patiekalą dar skanesniu.

Vieni “enduro” praktikuoja įvairiuose čempionatuose, kur iš anksto patikrintą ir pažymėtą trasą reikia įveikti kuo grečiau. Kiti “enduro” praktikuoja komandomis, išsirengia į ilgesnes keliones.



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis