Mokinius persekioja psichikos ligos

Apie 13 proc. Lietuvos vienuolikamečių turi psichikos sveikatos sutrikimų - tokius naujo tyrimo duomenis pristatantys mokslininkai šių skaičių nevadina išskirtiniais kitų šalių kontekste, tačiau perspėja apie per mažą valstybės dėmesį šiai problemai.

"Šiandien jau turime vaikų iki 11 metų tyrimo rezultatus. Nustatėme, kad turinčių psichikos sveikatos sutrikimų vaikų yra apie 13 proc. Pusei tirtų vaikų anksčiau jie nebuvo diagnozuoti, matyt, tėvai manė, kad tai yra normalu", - sakė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (VU FF) Bendrosios psichologijos katedros docentė Sigita Girdzijauskienė.

Turinčių psichikos sveikatos sutrikimų vaikų mieste yra 12 proc., kaime - 14 proc. Lietuviai bei kitataučiai psichikos bėdų turi vienodai.

Vienas svarbiausių veiksnių psichikos sutrikimams atsirasti - nepilna šeima - kai vaikas gyvena ne su abiem biologiniais tėvais. Beje, nepilna šeima laikomi ir tokie šeimos variantai, kai vienas iš tėvų gyvena su kitu vyru ar moterimi.

Socialinės ir ekonominės tėvų padėties įtaka ligoms yra labai svarbi. Tyrimas parodė, kad vaikų, kuriems nustatyti psichikos sutrikimai, tėvai dažniau neturėjo darbo arba jis buvo nenuolatinis. Net dvigubai daugiau socialines pašalpas gaunančių tėvų pažymėjo, kad jų vaikai turi psichikos sveikatos sutrikimų.

Dar viena tyrėjų išvada: paaiškėjo, kad tikimybė, jog turintys fizinės sveikatos problemų, sergantys somatinėmis ligomis vaikai turės ir psichikos sveikatos problemų, yra didesnė. Tarp turinčiųjų psichikos sveikatos sutrikimų, net 18 proc. arba kas penktas vaikas sirgo ir somatine liga.



„Patirtas stiprus emocinis sukrėtimas - tėvų skyrybos, senelių, tėvų mirtys yra veiksniai sukeliantys psichikos pažeidimus. Tokių išgyvenimų metu vaikai paprastai nesulaukia pagalbos, nes suaugusieji būna užsiėmę savo problemų tvarkymu, o atžaloms laiko ir dėmesio nebelieka“, - komentavo psichologė.



„Manau, kad dabar vykstantis karas keliuose, kuriame dažnai „dalyvauja“ jauni žmonės, dideli jaunuolių savižudybių mastai yra per mažo valstybės dėmesio vaikams pasekmė. Palikti likimo valiai, užaugę jie susikūrė savitą gyvenimo filosofiją: jei tada, vaikystėje, manimi niekas nesirūpino, nesidomėjo, man dabar irgi nerūpi aplinkinis pasaulis, o ir pats sau esu nesvarbus.

Šiandien valstybės rūpinimasis vaikais yra daugiau epizodiškas. Jei kuri mokykla pakliuvo į specialią programą - gerai, jei ne - problemos paliekamos. Reikėtų užtaisyti spragą, atsiradusią sugriuvus nemokamo popamokinio ugdymo sistemai, pasirūpinti, kad užklasinė veikla nieko nekainuotų“, - įsitikinusi S.Girdzijauskienė.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis