Rokas prieš rasizmą (video)

Judėjimas „Rokas prieš rasizmą“ – tai socialinis judėjimas, gaivaus oro gurkšnis prieš pyktį, smurtą, disharmoniją tarp rasių ir tautų. Grupė muzikantų ir aktyvių politikų 1976-ųjų metų rugsėjį Didžiojoje Britanijoje drąsiai ištarė „Ne“ didėjančiai netolerancijai.

Idėją įkvėpė fotografas Redas Soundersas. Muzika buvo vienintelis tikras dalykas, galėjęs suvienyti žmones. Grandiozinių koncertų metu pirmąkart ant scenos lipo ir baltaodžiai, ir juodaodžiai atlikėjai.

Pagrindiniu šūkiu tapo žodžiai „Mylėk muziką, nekęsk rasizmo“ skatino maištininkų kūrybą. Sunkiu istoriniu laikotarpiu muzika tarsi „žinojo“, kas yra tikrasis priešas ir pasaulio nelaimių kaltininkas.

Nuo 1930-ųjų metų antirasistiniai renginiai pritraukdavo milijonines minias. Muzika kvietė pasipriešinti rasizmui mokyklose, darbovietėse, bendruomenėse, taip pat siekta demaskuoti netolerancijos kurstytojus.

Maištininkai už toleranciją

„Roko prieš rasizmą“ įkvepėjai bendradarbiavo su „Antinacių Lyga“ bei organizavo koncertus visoje Didžiojoje Britanijoje. Darbininkų klasės vaikėzai, visuotinai pripažinti maištininkai, pankai ir futbolo fanai, net skinheadai ir tvarkingi moksliukai prisidėjo prie judėjimo.

Įsimintiniausias renginys – 1978 metais balandžio mėnesį įvykęs „Festivalis prieš nacius“. Milžiniškas sambūris, šimtas tūkstančių dalyvių marširavo šešias mylias nuo Trafalgaro aikštės iki Viktorijos parko, kur vyko koncertas.

Solidarumo jausmų proveržis buvo tarsi ilgai lauktas sprogimas. Juk fašizmo Didžioji Britanija buvo nepatyrusi… Vis dėlto juodaodis jaunimas iš pradžių vengė festivalio idėjos, tačiau netrukus prisijungė prie tolerantiškos akcijos.

Koncertuose – laisvos minties propagavimas

„Tai buvo įdomiausiai atrodanti demonstracija, susirinkusi Trafalgaro aikštėje. Ši, dažniausiai pilkų renginių vieta, atgaivinta įvairiausiomis spalvomis: geltonais „Antinacių Lygos“ medalionais, pankiškomis „Roko prieš rasizmą“ žvaigždėmis, plevėsuojančiomis vėliavomis.

Milžiniškos ironiškos nacių lyderių kaukės, besiplaikstantys kaspinai, metalo, regio, roko grupės ir tūkstantinė minia su plastmasiniais švilpukais sukūrė spalvų ir garsų jūrą“, – buvo rašoma žurnale „Radical America“.

Dažniausiai ramiame Viktorijos parke, kuriame iškylauja šeimynos, gurkšnojančios arbatą iš termosų ir vartančios sekmadieninį laikraštį, tąkart purve „stovyklavo“ maištingasis jaunimas.

Panašu į nepaprastą Vudstoko ir Veimaro festivalių junginį, turėjusį griežtą britišką stilių.

Koncertas, propagavęs naująją antirasizmo erą Didžiojoje Britanijoje, neišvengė ir politinių atspalvių. Valstybės veikėjai, politikai reiškė solidarumą ir kalbėjo ne tik kaip rokenrolo kartos atstovai, bet ir stengėsi atsidėkoti kiekvienam juodaodžiui muzikantui, skelbusiam pakantumą Viktorijos parke.

Mylėk muziką, nekęsk rasizmo

Pasak žurnalo „Radical America“, tolerancijos žygis – „Rokas prieš rasizmą“ buvo spontaniškai įsižiebęs protestas, nukreiptas prieš rasistinius Davido Bowio ir Erico Claptono pasisakymus.



„Ericas Claptonas 1976-aisiais padarė pasibjaurėtiną pareiškimą koncertuodamas Birmingame, siekdamas paremti konservatyvųjį politiką Enochą Powellą, pasisakiusį prieš imigraciją“, – rašoma socialistreview.org.

E. Claptonas pareiškė, jog Didžioji Britanija netrukus taps juodąja kolonija. Būtent protestas prieš tokius pasisakymus išaugo į didžiulį visuomeninį reiškinį - „žemesnės klasės“ rokenrolo muzikos judėjimą, besipriešinantį rasizmo ideologijai ir „kietuolio rasisto“ įvaizdžiui.

Visi „Roko prieš rasizmą“ įkūrėjai buvo soulo fanai, bet jų revoliucinį sąjūdį į priekį judėti privertusi muzika – pankrokas. Jų šūkis: „Regis, soulas, rokenrolas, džazas, funkas, rokas – mūsų muzika“.



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis