Tvarka paauglės akimis

Ko tu lauki iš savo mergaitiško gyvenimo? Tu nelauki šeštadienio. Šeštadienį namuose tvarkomasi, reikia plauti grindis, siurbti arba dulkinti kilimus. Šiandien kaip tik tas nelemtasis šeštadienis. Pusę dienos tu kartoji „ne“, vėliau - „tuoj“, o prieš pusę vakaro ėmei plauti tas nelemtas grindis.

Kaip ir manei, visiškai švarias. „Visai nepurvinos, nuo jų vandenį gali gerti“, - pareiškei. „O tu imk ir išgerk“, - pasiūlė tėtis, pagarbiai pakeldamas kojas nuo šlapių grindų.

Tu atsinešei iš virtuvės stiklinę, pasėmei iš grindų plovimo dubens ir gurkštelėjai. Tikėjaisi, kad tėtis ims tave gerbti ir nevers plauti grindų nors jo kambaryje. Bet jis tepasakė: „Tu matai...“ - ir viskas.

Blogiausia plauti virtuvės grindis. Plauni visus kampus, bet mama vis tvirtina: „Kampus kaip reikiant išplauk.“

Kas žino, kaip reikia kaip reikiant išplauti tuos prakeiktus kampus. Kas žino, kodėl vonia balta, kriauklė irgi balta, rankšluosčiai balti, lubos baltos, spintelės baltos.

„Kad purvas geriau matytųsi“, - atsako mama žvairuodama į grindų skudurą tavo rankose. Matyt, mąsto, ar nepradėjus grindų plauti baltu skuduru…

Ir štai tu sėdi savo kambaryje, sprendi, kad ateityje, kai turėsi savo namus, juose nebus nieko balto. Sienos - juodais langučiais, lubos - juodais taškučiais, o rankšluosčiai - juodomis gėlytėmis gražinti.

Bet čia į kambarį įeina tėtis su šiukšlianeše striuke, niūrus kaip šiukšliavežys, ir klausia: „Kur mano žirklės?“ Neseniai jis nusipirko dešimt žirklių, kad jos nepasimestų, bet jos vis vien pasimetė.

„Kam tau tos žirklės, - klausi tu. - Atrodo, tau reikia išnešti šiukšles.“

„Man sieloje ramiau, kad daiktai savo vietoje“, - atkerta tėtis. Jis jaudinasi, kai kas nors padėta ne ten, kur privalo būti.

Beviltiška sakyti tėčiui, kad visos žirklės, žinoma, namie. O jei namie, vadinasi, vietoje. Kai jų nereikia, kyšo iš visur, net iš cigarečių pakelio. Kur gi ne - juk jų dešimt. Taigi beprasmiška tvirtinti, kad žirklės namie, vietoje, nes niekur negalėjo ant savo kojyčių išeiti atstačiusios auseles, taigi prižadi jų paieškoti.

Imi perstatinėti daiktus ir daiktelius ant savo stalo mąstydama, ar tavo sieloje ramu. Juk tave jaudina daug dalykų. Kai tėvai pirštu prikišamai rodo savo kvailumą - išeidami iš kambario gesina šviesą, nors po kelių minučių į jį grįžta. Liga tavęs jokia nejaudina, o jei tėvai tavęs deramai neprižiūrės, pabėgsi ir išvažiuosi pas močiutę. Bet jaudina meilės klausimas - kaip priversti tave įsimylėti Tadą ir Romą, o geriausia - abudu iš karto.

Pinigų nebuvimas nejaudina - pinigų nėra, bet visa kita yra. O jei reikia, galima paprašyti tėčio. Jaudina senelė - nesveikai atrodo. Šiek tiek jaudina drabužių polinkis susinešioti - tu juos labai saugai, nors mama ir stengiasi pirkti naujų.

Taigi sieloje, atrodo, ramu. Bet tėčiui, kad būtų ramu, mirtinai reikia žirklių. Nors vienerių. O iš kur jas ištraukti? Ant stalo nėra, už stalo nėra, po stalu nėra...

Tu lendi į savo spintą, ištrauki apatinį stalčių. Kiek ten visko!

Guli lėlė su kojine burnoje. Žieminis batelis su basute viduje. Apačioje - tuščia dėžutė, o joje - visų per visus Naujuosius suvalgytų saldainių popierėliai. Ir violetinė palaidinukė - tu jos seniai ieškojai. Kišenėje - žvakutė, kad palaidinukės ieškoti šviesiau būtų. Dar guli katės uodega su raudonu kaspinu ant galo - jei prireiks. Na va - galop senų kojinių krūvoje sužybsi žirklės. Pagaliau.

Dabar tu sėdi svo kambaryje ir mąstai, kad šeštadienis baigėsi. Bet jis tęsiasi. Nes ateina mama ir klausia: „Kada susitvarkysi savo kambarį? Jis sutvarkytas, sakai tu. „O spintą? Kaip tu ir iškenti tokią netvarką!“

Tu bandai įkalbėti įkyriąją mamą, kad neliestų nei spintos, nei tavo kantrybės, bet jai pačiai jau baigėsi kantrybė. Kodėl suaugusiesiems ji taip greit baigiasi ir taip lėtai prisipildo?

Na va - iš spintos išversti visi daiktai. Mama stovi ir teisėtai piktinasi. Ateina savo žirklių tėtis, pamato raudonu kaspinu perrištą katės udegą ir taria: „Tu matai...“

Stengiesi neleisti mamai išmesti katės uodegos. Tau atrodo, kad visai elgetomis išeisi, jei jos nebeliks. Tegul išmeta žieminį batą, dėžutę su saldainių popierėliais, violetinę - su žvakute - palaidinę, bet tik ne uodegą. Ne uodegą!

Imi verkti ir rėkti. Įkyruolė mama išsigąsta ir išeina. Galima sugrūsti daiktus atgal į dėžę.

Lieki vietoje ir ilgai galvojusi supranti, kodėl tavo sieloje ramu. Tavo siela - katės uodegoje.

Pasaulyje laimės nėra, bet yra ramybė ir valia. Taip kadaise rašė vienas garsus poetas.

Kai tėvams buvo tiek metų kiek tam klasikui, jie suprato - ramybė ir valia (laisvė) ir reiškia laimę. O gal laimė - tai ramybė. Jei žmogus ramus, vadinasi, jis laisvas.

Ar ramūs tavo tėvai? Žinoma, ne. Juos jaudina tavo sveikata, tavo močiutės sveikata, juos jaudina, kad iš mokyklos tu eini tamsia gatve ir tamsia laiptine, juos jaudina, ar pakaks pinigų iki kitos algos ir apskritai, ar jų pakaks, juos jaudina, kad darbe atsirado naujas viršininkas... Gyvenimas dabar neramus. Daug jame netvarkos. Kur žmogui rasti ramybę? Žinoma, namuose.

Ir štai žmogus sukasi savo sielos lizdelį - baltina lubas, šveičia kriauklę, krakmolija patalynę. Jis mėgsta, kai uždarytos visų kambarių durys - taip ramiau, jaukiau. Jis užtraukia užuolaidas.

Jis tvarkosi. Jis randa vietą kiekvienai vazai, kiekvienerioms žirklėms, kiekvienam šepetukui. Jis taip gelbstisi.

Atmink - kuo žmogus vyresnis, tuo jis nepakantesnis netvarkai. Ir kai tavo mama plauna šviestuvą, kad nebūtų dulkėtas, ji plauna dulkes nuo savo sielos. Kai stato į vietą virdulį, stato į vietą savo sielą.

Nieko čia stebėtina, nieko juokinga. Juk ir tu neseniai verkei...



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis