Kalėdinių atvirukų istorija

Elektroninis atvirukas – greitas ir patogus būdas, kuriuo gali pasveikinti tolimiausiuose kraštuose esančius draugus, gimines. Tačiau artimiausiems žmonėms kažkaip nepadoru siųsti pasveikinimą internetu…

Sveikinimų atvirukų yra begalės – įvairiausių formų įvairioms progoms. Mielas pasveikinimas, parašytas ranka, kur kas brangesnis nei keli nešvankūs kalėdiniai paveikslėliai, kuriais „užkemšamos“ elektroninio pašto dėžutės. Be to sveikinimas atviruku turi gilias tradicijas. Vis šiokia tokia alternatyva…

Sveikinimas šeimai ir prisipažinimas meilėje

Yra kelios atvirukų atsiradimo istorijos. Pirmoji pasakoja, jog 1843 metais anglų verslininkas seras Henris Koulas nusprendė pasveikinti savo tėvus ir iš draugo dailininko užsakė sveikinimo atviruką, kuriame būtų pavaizduota visa Koulų šeimyna, rašo emotionscards.com.

Dailininkas užsakymą atliko, o seras Koulas liepė atspausdinti tūkstantį tokių sveikinimo atviruko egzempliorių. Tiesa, seras Koulas tiek draugų neturėjo ir likusius egzempliorius leido parduoti. Už kiekvieną atviruką jis prašė vieno šilingo. Pirkėjai nenoriai ir vangiai pirko tokius atvirukus, tačiau praėjus dviems amžiams viena iš šių 12x7 cm dydžio relikvijų buvo parduota aukcione už 20 tūkstančių svarų (apie 30 tūkst. dolerių).

Kita legenda byloja, kad pirmojo atviruko autorius - dailininkas iš Anglijos seras Dobsonas, kuris 1802 metais ant popieriaus skiautės išreiškė savo meilę nuotakai. Tačiau iki mūsų laikų šis prisipažinimas neišliko.

Vizitinės kortelės

Trečioji legenda pasakoja: viduramžiais žmonės aktyviai supirkdavo religines graviūrėles, kurios buvo parduodamos vienuolynuose. Turtingieji piliečiai šiais paveikslais papuošdavo namus ir siųsdavo juos kaip dovanėles savo giminaičiams ir pažįstamiems. Laikui bėgant, ant atvirukų atsirado ir kitokių, ne tik religinių piešinių.

Kai kurie žmonės teigia, kad atvirukų „motina“vizitinė kortelė, atsiradusi XVIII amžiaus viduryje Paryžiuje. Rusijoje valdant Jekaterinai vizitinių kortelių išvežiojimas su sveikinimais ir linkėjimais Naujųjų metų, Kalėdų ir Kūčių proga tapo net ne mada, o būtinybe.

XIX amžiaus viduryje Londone net patys turtingiausi anglai su malonumu artimiesiems patys darydavo atvirukus Kalėdoms. Siųsti fabrikinius atvirukus buvo laikoma „blogu tonu“. 1870 metais keistis atvirukais prieš šventes pradėjo ir austrai. Juolab kad jie labai pigiai kainavo. Na, o XX amžiaus pradžioje atvirukai užkariavo visą Europą.

Kalėdos ir naujieji metai

Praėjusio amžiaus pradžioje Kalėdų Senelis buvo tik personažas, jo pasirodymas ant naujametinių atvirukų – tai verslininkų išmonė. Šie, norėdami ilgiau pardavinėti kalėdinius atvirukus, ant jų pradėjo rašyti ir tokius sveikinimus - “Su naujaisiais metais!”

Tačiau XIX amžiau pabaigoje Kalėdų ir Naujųjų metų atvirukai skyrėsi savo piešiniais. Kalėdiniuose atvirukuose buvo vaizduojami einantys į bažnyčią, besigrožintys Betliejaus žvaigžde, puošiantys Kalėdų eglutę ar Kristaus gimimą švenčiantys žmonės. Pagrindiniai atvirukų personažai buvo Kalėdų Senelis ir angelai.

Tuo tarpu naujamečiuose atvirukuose dominavo aristokratiški siužetai: kalendorius, laikrodis, šampanas, karnavalas ir net gundančiai atrodančios moterys. Įdomu, kad ant Kalėdinių atvirukų visada buvo vaizduojama žiema, žvaigždėta naktis, o naujamečiuose dažnai buvo galima išvysti dieną ir net vasarą.



Pirmieji atvirukai Lietuvoje

Lietuvoje pirmieji atvirukai pasirodė XIX amžiaus pabaigoje. Aptinkama atvirukų su Kauno, Šiaulių vaizdais, ant kurių paštas pažymėjo 1898, 1899 metus. Atvirukų leidybai Lietuvoje turėjo įtakos Rusijoje išleistas potvarkis, pagal kurį teisė sveikinti atviruku buvo suteikta ne tik valstybinėms, bet ir privačioms įstaigoms.

Atvirukai į Lietuvą atkeliavo iš vakarų Europos. Panaikinus caro valdžios draudimą rašyti lietuviškai, 1905 metais prasidėjo tikras atvirukų leidybos bumas, kuris tęsėsi iki pat Pirmojo pasaulinio karo.

Dažniausiai iš Vokietijos, Švedijos, Prancūzijos Lietuvos leidyklos įsigydavo tenykščių atvirukų vaizdus, prototipus, užrašydavo lietuviškus sveikinimus ir spausdindavo Lietuvos rinkai.

Be Kalėdinių atvirukų su žiemos peizažais, kuriuose dažniausiai buvo vaizduojamos apsnigtos bažnytėlės, sodybos, gyvūnai, eglės šakelės, žvakės, žaisliukai, būdavo leidžiamos ir tuometinių dailininkų A. Žmuidzinavičiaus, A. Jaroševičiaus paveikslų reprodukcijos.



Sovietų Lietuvos atvirukai

Tarpukario laikotarpiu atvirukų siuntinėjimas šiek tiek nuslūgo, kadangi atsirado telefonas. Tačiau atvirukų leidyba nenutrūko. Atsiradus religinėms organizacijoms, atsirado ir šios tematikos šventinių atvirukų.

1940 metais, kai Lietuva tapo SSRS dalimi, religinių temų atvirukai išnyko kaip ir pati šventė. Jų pardavinėjimas buvo leidžiamas tik prie bažnyčių. Dažniausiai tai buvo „smetoninių“ atvirukų kopijos.

Iki šių dienų pirmųjų Kalėdinių atvirukų išliko nedaug. Šiaulių “Aušros” muziejuje sukaupta per 80 tūkstančių atvirukų, iš kurių apie 70 procentų sudaro Kalėdiniai ir naujamečiai sveikinimai.

Senoviniai šventiniai atvirukai šiandien kainuoja nuo 10 iki 40 Lt. Tie, kurie buvo siunčiami Rusijos paštu, yra itin vertinami kolekcininkų ir kainuoja daugiau nei tie, kurie nepasiekė adresato.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis