O jei Kalėdos būtų pagoniškos?

Kalėdas švenčia ne visi. Ir mes nešvęstume, jei nebūtume krikščionys, Romos katalikai. Praėjus švenčių pakylėjimui, galime papasakoti, kaip liksmintumėmės, jei ir būtume likę pagonimis...

Keltai ir noepagonybės atšakos (wicca‘os) pasekėjai šią naktį švenčia vieną iš 8 švenčių, kitaip vadinamą šabašą.

Šiaurinio pusrutulio gyventojams gruodžio 22 dieną prasideda saulėgrįža – astronominės žiemos pradžia. Tuo tarpu mūsų protėviai viduržiemį šventė gruodžio 21 dieną.

Šio šabašo pavadinimas yule yra kilęs iš skandinaviškojo „Jul“, reiškiančio „pasisukti“. Yule yra švenčiama tuomet, kai tamsioji metų pusė pereina į šviesiąją. Nuo gruodžio 22 dienos saulė užkopia dangop vis aukščiau ir pasilieka ten vis ilgiau.

Saulėgrįžos demonas

Bažnyčia šią pagonišką šventę ir pavertė Kristaus gimimo diena. O deivę Liuciną, kuriai buvo skirta ši šventė (Lot. Lux – Liucina – šviesa), pavadino demonu, kaip ir kitus senuosius dievus bei deives.

Tris dienas po solsticijos (lot. Solstice (pažodžiui) – stovinti saulė) saulė danguje nepajuda. T.y. dienos trukmė yra tokia pat kelias dienas, po to dienos ima ilgėti. Dienos vidutiniškai pailgėja po minutę.

Skirtingos kultūros – skirtingos tradicijos, bet viskas taip pat

Kalėdos romėnams buvo atgimstančios saulės šventė, kitaip vadinama Sol Invictus (lot. - nenugalima saulė).Tarp senovės Romos mitraistų (Mitra – persų saulės dievybė) saulės dievas atgimdavo kiekvieno gruodžio 25 dieną tam, kad surinktų savo 12 mokinių (tai Zodiako ženklai) ir kartu vėl žingsniuotų žeme. (Kažkur girdėta istorija?)

Skandinavų šalyse tai buvo dievo Balduro gimimo dienos šventė, rašo wicca.com. Skandinavijoje Yule yra svarbiausia šeimos šventė, kurios metu prisimenami protėviai. Šios šventė metu užgesinamos ir vėl uždegamos visos šviesos ir liepsnos. O amžinos žalumos simbolis – eglutė – buvo puošiamos šiaudiniais žaislais ar likusiomis nuo rudens, džiovintomis gėrybėmis – obuoliais, uogomis. Šventės metu dažnai galima pamatyti iš šiaudų padarytą ožį, kuris yra vaisingumo simbolis.

Solsticijos tradicijos

Solsticijos naktį protėviai laukė Ažuolo karaliaus, Saulės dievo atgimimo, kuris sušildydavo žemė ir sunokindavo jos įsčiose žiemą iškentėjusias sėklas. Laukuose buvo uždegami laužai, o derlius ir medžiai „aplaistomi“ aštriu sidru, pasakojama geocities.com.

Vaikai eidavo iš namų į namus ir buvo palydimi su pilnais krepšiais obuolių, į kuriuos buvo susmaigstyti gvazdikėliai. Krepšiai buvo pagaminti iš amžinai žaliuojančių augalų šakelių ir kviečių stiebų, apibarstytų miltais. Obuoliai simbolizavo saulę, nuolat žaliuojančios šakelės – nemirtingumą, o miltai – pergalę, šviesą ir gyvybę. Bugieniai, amalai ir aivi buvo puošiami ne tik lauke, bet ir namuose. Buvo kviečiamos gamtos dvasios į vidų, prisijungti prie šventės. Bugienio šakelė buvo paliekama šalia durų visus metus tam, kad atneštų laimę visiems namo gyventojams.

Yule ceremonijos kulminacija buvo Yule rąstas. Pagal tradiciją, rąstas turi būti iš žemės savininko valdų arba padovanotas. Svarbiausia – jokiu būdu ne pirktas. Kai rąstas buvo jau įneštas į namus ir padėtas į židinį, jis buvo papuošiamas sezonine augmenija, aplaistomas sidru arba alumi bei apibarstomas miltais.

Tuomet jis buvo padegamas kaip paskutinis metų rastas (laikomas būtent šiai progai). Rąstas degdavo pernakt ir 12 dienų buvo rusenamos jo žarijos, rašo raganystėmis užsiimanti Ulrike Ascher.

Kelios įdomybės apie Kalėdų senelį ir jo prototipą dievą Odiną

Šiuolaikinio Kalėdų senelio kilmė sudėtinga. Į ši mitą pakliuvo įvairių tautų mitologijos elementų. Jų folklore pasakojama apie dievą Odiną (Votaną), kuris kasmet per žiemos saulėgrįžą medžioja drauge su kitais dievais.

Vaikai pridėdavo batus morkų, šiaudų arba cukraus ir palikdavo prie kamino, kad iš jų galėtų paėsti Odino skraidantis žirgas Sleipniras. Odinas vaikams atsidėkodavo, pakeisdamas Sleipniro maistą dovanomis ar saldainiais. Šis paprotys išliko Belgijoje ir Nyderlanduose po krikščionybės atėjimo ir buvo susietas su Šv. Nikolu.

Dar ir dabar vaikai palieka šiaudų prikimštus batus prie kamino kiekvieną žiemos naktį, o Šv. Nikolas (vis dar jodinėjantis žirgu) palieka saldainių ir dovanėlų. Šis paprotys per Naujojo Amsterdamo koloniją pakliuvo į Ameriką ir tapo kojinių kabinimu prie židinio.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis