Jėzaus prisikėlimas simbolizuoja gamtos atbudimą, žolės augimą, gyvūnų dauginimąsi, augalų žydėjimą, klimato pasikeitimą – viską, kas vyksta pavasarį gamtoje. Tai didysis prabudimas.
Šios šventės šaknys neatsiejamos nuo pagoniškų tradicijų. Mūsų protėviai turėjo ypač glaudų ryšį su gamta, jos ciklais. Kiaušinių dažymas kaip tik ir simbolizuoja besikeičiančių ciklų įtaką gamtos paveikslui.
Spalvos ant kiaušinių reiškia pavasario spalvų grįžimą į gamtą ir kiekvieno mūsų namus. Senovės Graikijoje buvo įprasta kiaušinius dažyti tamsiai raudonai ir dovanoti, linkint derlingų metų.
Kodėl su kiaušiniais į kraitelę tupdomas zuikis? Šie gyvūnėliai ypač greitai dauginasi. Kiškučiai kaip stebuklingas talismanas neša vaisingumą ir derlingumą vasaros pabaigoje.
Per Velykas - į kapines
Velykos lietuvių pagoniškose tradicijoje sutampa su vėlių garbinimu. Kaip tik Velykų metu anksčiau buvo švenčiamos pavasarinės Vėlinės.
Seniau per Velykas žmonės eidavę į kapines savo artimųjų mirusiųjų lankyti ir dėdavę ant jų kapų kiaušinių. Po vakarienės jie nenukraustydavo stalo ir palikdavo geriausio maisto mirusiems.
Velykų metas - tai susitikimas ir atsisveikinimas su artimųjų vėlėmis, tuomet vėlės išeina į atgimstančią gamtą. Po pirmo pavasarinio Perkūno jos palieka žemę ir čia daugiau nebesilanko, rašo lietuvių tradicijų puoselėtojai B.Buračas ir J.Basanavičius savo darbuose.
Prasmingos dienos tęsiasi ir po Velykų. Pasak P.Dundulienės, pirmoji Velykų diena senovėje vadinta „ugnies diena“, tuomet vakare kaimuose iš namų į namus eidavo lalauninkai. Antroji diena po Velykų - Perkūno, trečioji - Gegužės, o ketvirtoji - Ledų diena.
Verba
Anksčiau, žmonės, švęsdami Velykas, pirmiausia iš miško parsinešdavo verbų - kadagio ir žilvičio šakelių puokščių. Jos būdavo perrišama raudonu siūlu arba tautine juosta.
Verba tai magiška žalioji šakelė, kuri suteikia augumo ir gyvybės jėgos, apsaugo nuo ligų namus, kuriuose yra pakabinama. Tikima, kad šios puokštelės apsaugo namus nuo blogų akių ir nelaimių.
Net upelio vandenį galima paversti stebuklingu ir nešančiu sėkmę, tereikia įbesti po verbą abipus upelio, ant jo krantų.
Verba - tai gilus žmonių tikėjimas žalios šakelės šventumu, gyvybe, mirtimi, nesustojančiu gyvenimo ratu. Kai verba namuose sudžiūna, jos spygliai supilami į maišelį. Jais smilkoma, garbinat Perkūną ar žmogui mirštant.
Švenčių metu kiekvienas stengiasi kuo anksčiau atsikelti ir paplakti verba dar miegančius, už tai šie turi atsilyginti margučiu. Prie ko prisiliečia verba, tas įgauna gyvybinės galios.
Vanduo
Per Velykas vanduo atgyja, ypač po pirmojo Perkūno. Vanduo pagerbiamas: lankomi šaltiniai, svarbesni jų papuošiami verbomis.
Velykų rytą vanduo yra nepaprastas, juo reikia nusiprausti, ar net pasinerti į ežerą ar upę, galima ir sniege pasivolioti.
Kiekvienas svečias sutinkamas su indu pilnu vandens. Jam siūloma nusiprausti neva stebuklingu Velykų vandeniu. Vaikai vandeniu aptaškomi.
Jaunimas per Velykas mėgdavo būriuotis prie vandens telkinių ir taškytis vandens purslais.
Ugnis
Per Velykas sena Žiemos ugnis užgesinama ir nauja Pavasario ugnis užkuriama. Į namus nauja ugnis parnešama iš šventovės ar aukuro. Ugnis būdavo kūrenama ir per Vėlių Velykas.
Visa, kas gyva, reikalauja šilumos, tam ir reikalinga šviesą ir šilumą teikiantis ugnis. Per Velykas ir ši „stichija“ tampa stebuklinga. pavasarį pradeda krutėti, žaliuoti, busti. Dienos ilgėja, šviesus metas nugali tamsą, o pavasario saulė vis ilgiau išbūna danguje…
Linksmų Jums švenčių!
