Meilės kalba: kuo žmonės nesiskiria nuo gyvūnų

Kaip mes elgiamės, kai stengiamės būti pastebėti? Kaip mes suprantame, kad šalia esantis žmogus gali tapti potencialiu meilės objektu? Kaip kūnas flirtuoja? Į šiuos klausimus savo versiją pateikia etnologai.

Jie teigia, kad žmogaus elgsena, stengiantis suvilioti kitą žmogų, nelabai skiriasi nuo gyvūnų elgsenos. Mokslininkai aptiko stebinančių sutapimų tarp žmogaus flirto ir gyvūnų meilinimosi ritualų, poravimosi laikotarpiu.

Pasirodo homo sapiens meilės taktika ir partnerio viliojimo subtilybės ne ką skiriasi nuo keturkojų bendravimo būdų. Šiame straipsnyje sužinosite, kaip žmonės kartoja gyvūnų elgesį „kabindami” vieni kitus.

Štai mergina, bare iškilmingai žingsniuodama į „damų kambarį“, siūbuoja klubais, akimirkai sustabdo savo žvilgsnį ties gražiu vaikinu. Vos tik pamačiusi, kad šis ją pastebėjo, koketiškai nusigręžia ir tęsia kelionę…

„Toks scenarijus puikiai iliustruoja standartinę keturkojų meilinimosi įžangą – dėmesio atkreipimą, - pasakoja antropologas dr. Davidas Givensas. - Pirmoje stadijoje žmonės įprastai siunčia „pastebėk mane“ signalus. Ir daro tai visais įmanomais būdais: judesiais, apranga, gestais.“

Šimtus valandų praleidęs stebėdamas jaunuolius baruose dr. D. Givensas pastebėjo, kad merginos labiau nei vaikinai yra linkusios savo „nosyčių pudrinimo“ kelionėms, veikiančioms „dviejų kiškių principu“ –ir pačios apsižvalgo, ir save parodo.

Antras meilinimosi stadijos neverbalinis signalas yra „nesu pavojingas“, išsiaiškino D. Givensas.

Vienas tokių gestų – atverstas į viršų delnas, nesvarbu, ar ant stalo, ar kelio. Tai– nepavojingumo ženklas.

Kitas nuolankumo demonstravimas yra gūžtelėjimas pečiais, kuris, pasak etnologų, kildinamas iš senovės stuburinių gyvūnų refleksų. Jis simbolizuoja bejėgiškumą.

Iš dalies sugūžti pečiai ir pakreipta galva – kaklo pažeidžiamumą rodanti laikysena – yra būdinga pirmą kartą bendraujantiems žmonėms, kuriuos sieja abipusė seksualinė trauka ar susidomėjimas, teigia mokslininkas.

Dar vienas potencialios poros bendravimo būdas yra žaidimai ir vėjavaikiškas elgesys. „Toks elgesys pastebimas tarp pilkųjų vilkų“, - sakė D. Givensas. - Susitikę vilkai dažniausiai laikosi atstumo, vienas kitam rodo dominavimą. Tačiau jų elgesys tampa žaismingesnis, jei jie nori vienas kitą suvilioti. Tuomet jie elgiasi tarsi šuniukai“.

Žaismingumas, stengimasis švelniai grybštelėti, pastumti, parversti – tai kūno flirto pavyzdžiai. Žmonės šiuos ritualus kiek modifikavo. Jie stengiasi atkreipti dėmesį pastumdami, paliesdami, patempdami už plaukų, įžnybdami, bakstelėdami daiktu.

Taip pat rankos priglaudimas prie rankos bei žiūrėjimas į viršų dažniausiai reiškia viliojimą. Gyvūnai nelinkę žiūrėti aukštyn, nes taip jie nemato potencialaus pavojaus, tačiau, kai gyvūnai poruojasi, jie taip parodo savo nusiteikimą suartėti.

Pasak antropologo, mes vis dar atliekame tokius pačius meilinimosi ritualus kaip ir mūsų žinduoliški protėviai. Tokie gestai yra reguliuojami primytivesnės mūsų smegenų dalies. Tai neturi nieko bendro su intelektu, flirtavimas užkoduotas mūsų smegenyse.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis