Valpurgijos nakties mistika

Gegužės 1-oji – Beltain, Valpurgijos naktis. Pavasario pabaiga ir vasaros pradžia vadinama Beltane – degančios ugnies švente arba dievo Belo ugnimi. Tai apsivalymo ir vaisingumo šventė, stiprybės ir brandos metas.

Keltų dievas Belas globoja šviesą ir Valpurgijos šventę. Valpurgijos naktis kažkuo panaši į Samhaino (Halovino) naktį. Jau praėjo pusmetis, vienas metų ciklas, nuo Halovino.

Per šią šventę kaip ir visų mirusių dienos išvakarėse atsiveria visi vartai į anapusinius pasalius. Valpurgijos naktį raganos bunda ir lekia į susibūrimo vietas visame pasaulyje. Jas surasi ten, kur ypač stiprūs energetiniai laukai, paprastai ant kalvų. Raganos švenčia vasaros pradžią arba dar vieną tamsos periodą, kai išnyksta riba tarp šio ir anapusinio, dvasių pasaulių.

Lietuvoje raganos renkasi ant Rambyno arba Šatrijos kalno. Tačiau pasak Vilijos Lobačiuvienės Šatrijos kalnas nėra tokia nuošali ir raganystėms tinkanti vieta. Vyriausiąja ragana besivadinanti moteriškė pasakoja, kad ten kaimiečiai sulekia kone su šakėm pažiūrėti į pagones, šokančias ir dainuojančias aplink laužą.

Valpurgijos tradicijos

Valpurgijos naktis - tai nuostabus metas pradėti vaikelį. Tokiu metu sukurta gyvybė augs su gamta ir turės stiprią sveikatą. Beje, panašiu metu wicca’niečiai tuokiasi.

Keltams Beltanės šventė buvo ganiavos ir vasaros pradžia. Gyvuliai būdavo išgenami į vasarines ganyklas pievose ir kalnuose. Šiuolaikinėje airių kalboje „Mí na Bealtaine“ (pažodžiui „Beltanės mėnuo") reiškia gegužę.

Vienas pagrindinių šventės papročių - kurti laužus ant kalvų gegužės mėnesio išvakarėse. Senovės Airijoje pagrindinis Belteino laužas liepsnodavo ant svarbiausio Airijoje Uisneacho kalno. Dabar laužų kūrenimo paprotys išliko tik Limeriko grafystėje.

Iki pat XX amžiaus pradžios Airijoje buvo išlikęs paprotys ant durų ir langų kabinti Gegužines šakeles, ūkiuose „sodinti" Gegužinius krūmus (iš pražydusios šermukšnio ar gudobelės šakos). Pastarieji puošiami žiedais, kaspinais, girliandomis, dažytais kiaušinių lukštais.

Pagal airių mitologiją, per Beltanės šventę buvo prašoma gero derliaus, atliekami ritualai, skirti apsaugoti žmonėms nuo piktų dvasių.

Šią naktį tikima, kad anapusinis pasaulis priartėja prie šio. Šiuo metu žmones ir gyvulius gali apsėsti iš kitapus atkeliavę šmėklos ir dvasios. Iš X a. gėlų šaltinių žinoma, kad bendruomenės druidai sukurdavo ant kalvų laužus ir tarp jų pragindavo kaimo gyvulius, kad prie šių neprikibtų blogybės. Tarp dviejų ugnių, siekdami „apsivalyti“ ir apsisaugoti, eidavo ir žmonės.

Rekonstruotą keltų religiją išpažįstančios grupės paprastai Beltanę švenčia, kai sužydi gudobelės arba per pilnatį iki sužydėjimo. Kuriami laužai, nuo jų žiebiami namų židiniai, kai kur puošiami Gegužiniai krūmai, ruošiami tradiciniai šventės patiekalai. Rengiamos piligriminės kelionės prie šventomis laikomų versmių.

Wicca ir panašios naujosios religinės grupės Beltanę laiko viena iš aštuonių pagrindinių metinių švenčių („šabų"). Dabar ši šventė panašesnė į germaniškas gegužines: didelis dėmesys teikiamas vaisingumo apeigoms, šokama apie gegužinį stulpą, prašoma vaisingumo ir pan.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis