Arbatos magija. Energijos ir laimės eliksyras

2737 m. pr. Kr. Kinija. Tuo metu šalį valdęs imperatorius ilsisi medžių paunksnėje karštą popietę. Jis įsako tarnams užvirinti vandens. Tarnai paklūsta įsakymui ir užkaičia vandenį. Staiga pakyla vėjas ir į verdantį vandenį įkrenta keli medžių lapai. Imperatorius paragauja tokio gėrimo ir… lieka sužavėtas. Nuo tada Kinija yra vadinama arbatos tėvyne.

Tokia yra pirmoji legenda. Antroji legenda mus pasiekė iš Indijos. Indai pasakoja, kad arbatą jiems padovanojo budistų vienuolis Budhidharma, gyvenęs Pietų Azijoje.

Bodhidharma septynis metus meditavo ir visą tą laiką - nei dieną, nei naktį - nemiegojo. Kartą, šeštais meditacijos metais, pasijutęs mieguistas, vienuolis nusiskynė kelis lapelius nuo artimiausio medžio ir juos sukramtė. Energija bei jėgos iš karto sugrįžo ir Budhidharma galėjo tęsti meditaciją. Tai buvo arbatos lapai.

Ir trečioji legenda, skelbiama tinklalapyje arbatos.lt, – iš Japonijos. Po septynių meditacijos metų Budhidharma užsnūdo. Pabudęs jis labai dėl to susigėdo. Nusiplėšė sau akių vokus ir numetė juos ant žemės.

Toje vietoje išdygo du krūmai, kurių lapai atrodė kaip akių vokai. Manoma, kad šie krūmai buvo dabartinių arbatos krūmų „protėviai“.

Ilgainiui arbatą pradėjo gerti kaip vaistus, mat buvo pastebėtos jos raminančios ir gydančios savybės. VIII a. arbatos gėrimo tradicija pasiekė Japoniją.

Čia septynis šimtmečius buvo tobulintas arbatos gėrimo ritualas, kol galiausiai tai tapo ne buitišką praktiką teikiančiu veiksmu, o ramybės ir susikaupimo ritualu.

Pirmiausia šis ritualas tapo Budai skirtų religinių apeigų dalimi, kurios vykdavo šventyklose ir joms vadovavo vienuoliai.

Japonų „Namboroku“ ir kinų „Arbatos kodeksas“

XVI a. vienuolis Siojo pasiūlė arbatos ritualą pritaikyti pasauliečių gyvenimui. Taip atsirado religinė ir pasaulietinė arbatos gėrimo ceremonija. XVI a. viduryje japonų vienuolis Sen no Riki sujungė skirtingas ceremonijas į vieną ir tai smulkiai aprašė savo traktate „Namboroku”, pasakojama svetainėje siauliuliftas.w3.lt.

Arbatos gėrimas, japonų vadinamas „tianoju“, tapo ypatinga apeiga, vienijančia materialius ir dvasinius dalykus, o etiką ir estetiką iškėlė kaip nepaneigiamas žmogaus gyvenimo vertybes bei aukščiausias savęs tobulinimo formas.

Pirmajame mūsų amžiaus tūkstantmetyje kinų mokslininkas Lu Vuhui gavo imperatoriaus įsakymą sudaryti „Arbatos kodeksą“, kuriame aiškinama kaip auginti ir prižiūrėti arbatkrūmius, kaip rinkti ir džiovinti arbatos lapelius: “Geriausi tie lapeliai, kurie drėgni ir švelnūs kaip ežeras, paliestas zefyro, kaip žemė, ką tik nuplauta lietaus, kaip bekylantis rūkas”.

Norint išvirti ypatingo skonio arbatą, atskleidžiant visas jos savybes, „Arbatos kodeksas“ pataria: “Skaniausia arbata bus tada, kai virdulį nukaisite, vos tik vanduo, pakilęs burbuliukais, primenančiais žuvies akį, ims virsti perlų karoliais”.

Arbatos filosofija

Vienuolis Sen no Riki tvirtino, kad taisyklės dar neužtikrina arbatos gaminimo dvasingumo. Ceremonija turi būti pripildyta filosofinio turinio, nes tik tokia ji paveiks kūną, dvasią ir protą.

Filosofinio ritualo pagrindu buvo pasirinktas kinų daoizmas, teigiantis kad žmogus yra gamtos dalis, tad ir vienis su penkiais elementais – medžiu, metalu, ugnimi, žeme ir vandeniu.

Ataskaitos tašku tapo kinų filosofo teiginys, jog žmogaus išgyvenamus stresus, konfliktus bei juos lydinčią įtampą įmanoma išsklaidyti arba bent sumažinti, tada jei teisingai išnaudojamos žmogaus energetinės galimybės, jei sveikame kūne gyvena sveika siela.

Išmintingasis vienuolis Sen no Riki taip ir pataria: norint atsikratyt įtampos ir streso reikia dalyvauti arbatos rituale. Žmogus, norintis išmokti valdyti savo aistras, privalo atsiriboti nuo kasdienybės ir ieškoti ryšio su kosmosu.

Sen no Riki pritaikė religinį mokymą, padedantį išsivaduoti nuo psichikos šėlsmo. Žmogui, trokštančiam suprasti ir išgyventi šios ceremonijos svarbą, tenka ilgai ir kantriai ruoštis.

Einantys arbatos ceremonijos pažinimo keliu, žmonės turi pirmenybę teikti ne materijos analizei, o metaforai, simboliui, vaizdiniui.

Taku, grįstu akmenimis…

„Tianoju“ (arbatos ritualas) vyksta „tiasicu“ (arbatos namelyje), kurį galite pamatyti Disney animaciniame filmuke „Mulan”. Patekti į „tiasicu“ galima keliuku, vingiuojančiu per sodą.

Japonai tai vadina „roji“ – privalomu ceremonijos elementu, kuris simbolizuoja savotišką atsiskyrimo nuo kasdienybės kelią.

Praėjus pro vartelius kiekvienas judesys turi ginti rutiną šalin, tad apgalvotos ritualo smulkmenos padeda atsiriboti nuo kasdienybės, rašoma geocities.com.

Kelionė prasideda akmenimis grįstu taku. Atstumai tarp akmenų nevienodi: einant visą laiką reikia keisti žingsnio ritmą, stebėti akmenų išsidėstymą. Yra vadinamųjų akmenų – stabdžių.

Jie priverčia įsismaginusįjį stabtelti, apsidairyti ir pamatyti akmenį – koks jis yra iš tikrųjų.

Mat senasis japonų tikėjimas, sintoizmas, visame kame įžvelgia gyvybės apraiškas. Daugelis japonų ir dabar tiki globojančia akmens dvasia. Tereikia nešiotis akmenuką kišenėje ir ji (dvasia) apsaugos nuo piktų demonų.

Apsivalymas ugnimi ir tekančiu vandeniu

Itin svarbi detalė – prie tako šviečiantis akmens žibintas. Be jo sunkiai apsieitų tie, kurie susiruošė arbatos ceremoniją atlikti vakare arba naktį.

Tačiau dar svarbiau yra tai, jog ugnis netoli namelio apvalo kiekvieną, einantįjį tobulėjimo keliu.

Manoma, jog šis įsitikinimas susijęs su senuoju japonų saulės kultu. Tyrinėtojai spėja, kad akmens žibintas atkeliavo iš Indijos, kur garbinamas dievas Agnis.

„Cukubaj“ – tai akmuo - dubuo, į kurį laša bambuko latakėliu atitekėjęs vanduo. Tuo vandeniu ceremonijos dalyviai skalauja burną, vilgo akis, plauna rankas. Pagal japonų tikėjimą vanduo yra apvalanti, gaivinanti galia, todėl nusipelno tokio pat garbinimo kaip akmuo, medis ir ugnis.

Gana ilgai gyvavo tradicija namelio link brautis per brūzgynus, bristi per pelkes, šokinėjant nuo kupsto ant kupsto – tarytum keliautum į atsiskyrėlio trobelę.

Greičiausiai tam įtakos turėjo daoistų įsitikinimas esą atsiskyrėlis – tobula asmenybė.

Ankštasis „tiasicu“ ir nišos svarba

Arbatos namelis toks mažas, kad mačiusieji lygina jį su aviliu: medinių polių pakylėtas nuo žemės, dengtas šiaudiniu stogeliu, kuris, laikui bėgant, apkerpėja. Iš ryžių popieriaus padarytos sienos – lygios ir balkšvos. Vidun patenkama pro duris atstojančią landą, pridengtą atlenkiamu dangčiu.

Kambarys – 4-5 kvadratinių metrų, ne didesnis, tilpti jame gali tik penki šeši žmonės. Norma, kad arbatos namelis negali būti didesnis nei puspenkto tatamio (tai ryžių demblis) buvo įtvirtinta dar XVI a. Mat kūnui turi būti ankšta, kad sielai pasidarytų erdvu.

Namelio interjerą vengiama apsunkinti daiktais ir spalvomis, nes ceremonija kreipia dėmesį į žmogaus dvasios dalykus, o ne į išorę. Vienoje sienoje įrengiama į akis nekrintanti niša – takonoma, kur sudedama visa, ko reikia arbatos gėrimo ritualui.

Nišoje matomi daiktai tarytum sufleruoja pokalbio temą: ten gali puikuotis ikebana, paveikslas, Budos statulėlė ar užrašas. Sen no Riki pageidavo, kad čia būtų užrašomos kinų filosofų sentencijos. Vėliau ten atsidurdavo poezijos tekstai. Poezijos, jokiu būdu ne prozos, mat pastaroji – ne dieviškos kilmės.

Ritualas prasideda

Kai susirinkusieji apsipranta su aplinka, iš medinio kibirėlio į virdulį įpilama vandens. Ilgais degtukais, kurių galai geltoni, užkuriamos smalingos šakelės. Lakuota dėžutė, kurioje laikomos smulkintos arbatžolės, apšluostoma.

Tada į molinį puodelį įberiama arbatos miltelių. Jie užplikomi verdančiu vandeniu ir plakami bambuko šluotele, kol sukyla iki puodelio kraštų.

Ceremonijai skirtų indų bei įrankių gaminimas Japonijoje pasiekė tikro meno aukštumas. Pavyzdžiui, puodelis ne žiestas, o lipdytas rankomis ir degtas žemoje temperatūroje.

Ne veltui arbatos puodelis yra lyginamas su gyva būtybe, visada pasirengusia bendrauti su žmogumi bei pasiruošusia atverti jam savo paslėptą grožį. Kai kurie puodeliai, pripildyti karštos arbatos, pakeičia piešinių spalvą ir kaskart nusidažo ryškia spalva. O blyškios puodelių spalvos ir gruboka tekstūra byloja apie paprastumą ir taurumą.

Išplaktas gėrimas paduodamas vyriausiajam svečiui, kuris gurkštelėjęs perduoda puodelį kitam ritualo dalyviui. Veiksmas labai teatrališkas, tad dažnai yra lyginamas su klasikiniais japonų „No“ ar „Kabuki“ teatrais.

Ceremonijos vedlys

Ceremonijai vadovauja namelio šeimininkas. Šios atsakingos pareigos patikimos ne bet kam. Dar Sen no Riki mokė: „Kol žmogus nepasidarė gražus, tol jis neturi teisės liestis prie grožio”. Arbatos namelio šeimininkui nepakanka būti vien menininku, jis pats turi būti įsikūnijęs menas. Štai kodėl Japonijoje šie žmonės yra gerbiami ne mažiau nei Indijoje guru ar jogai.

Tik subtili, gili, įvairiapusė asmenybė įstengia apčiuopti giją, skiriančią ir tuo pat metu jungiančią daiktą ir mintį, jausmą ir juslę. Tik tokiam žmogui gali pavykti pasiskverbti iki tikrosios esmės.

Todėl svečius priimančiam šeimininkui nepakanka išmanyti veiksmų tvarką bei atsiminti, ką reiškia viena ar kita detalė. Nepakanka meistriškai įvaldyti subtiliausius judesius bei veido mimiką. Iš šeimininko pirmiausia reikalauja to, ko niekur neišmoksi ir niekur nenusipirksi.

Pirmiausia iš jo tikimasi gerumo. Išmokti būti geru žmogumi neįmanoma. Geru galima tik būti. Todėl rytuose sakoma, jog mokytoju ne tampama, o gimstama.

Grožis slypi paprastume, o esmė – tyloje

Arbatos ceremonija pagrįsta vienu iš keturių dzenbudizmo grožio supratimo principų – „vabi“. „Vabi“ meno teisę suteikia tam, kas kuklu, kasdieniška.

Arbatos gėrimo menas dar vadinamas „vabi cha“. Ši apeiga ir yra grožio ieškojimas kasdieniuose, iš pirmo žvilgsnio neišraiškinguose, daiktuose bei veiksmuose.

Ceremonijos atspirties taškai – paprastumas, neturtas, vienišumas. Tai būtinos sąlygos, kad žmogus galėtų atsiriboti, negalvoti apie išorinį pasaulį, užmiršti jį.

Prislopintų spalvų aplinka skatina įsileisti į savo vidų ramybę, tylą. Tik tyloje galima išsaugoti virdulyje kalbančio vandens balsą, kuris japono ausiai panašus į pušų ošimą, upelio čiurlenimą ar krioklio gaudesį.

Tokioje aplinkoje ir ceremonijos dalyvių apsuptas žmogus gali išgyventi visišką atsiskyrimą, atsiribojimą ir vienatvę. Būti vienišam japonui reiškia pamiršti ir vienatvę, ir nevienatvę, pamiršti ir patį pamirštantįjį. Kaip ir budistui – pajusti nebūtį ir visa ko vienio esatį.

Kinų arbatos gėrimo tradicijos

Skirtingų rūšių arbatžolės Kinijoje plikomos vis kitame moliniame arbatinyje. Arbatžolių dedama daug, kad išbrinkusios užpildytų beveik visą puodelį, kuris užpilamas kelis kartus vieno gėrimo metu. Tada, kelias minutes užplikytos arbatžolės nukošiamos per sietelį į kitą arbatinį, iš kurios arbata yra pilstoma į mažus puodelius – pialas.

Gerdami arbatą kinai sukaupia dėmesį – mėgaujasi arbatos kvapu, spalva, skoniu. Arbatą geria karštą mažais gurkšneliais be cukraus ir kitų priedų. Tradiciškai prie arbatos pasiūloma džiovintų vaisių ir riešutų.

Arbatos gėrimo ceremoniją kinai nusako poetiškai:

Pirmas gurkšnis yra už žemę,

Antras gurkšnis - už dangų,

Trečias gurkšnis - už žmogų.

Pirmas puodelis tik suvilgo lūpas,

Antras - išsklaido vienišumo jausmą,

Trečias - praskaidrina žmogaus vidų ir paskleidžia ramybę,

Ketvirtas - verčia išprakaituoti visą blogį,

Penktasis skverbiasi į jausmus ir švarina dvasią,

Šeštasis nuteikia svajingai ir netgi nemirtingai…

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis