Kūno menas: shaping’as ir painting’as

Labiausiai paplitusios kūno meno formos yra piercing’as bei tatuiruotės, tačiau yra ir kitų jo rūšių, kaip kad scarification (randavimas), branding’as (randų išdeginimas), shaping’as (figūros formavimas), plastiniai koregavimai, implantai bei piešiniai.

Formuojame kūną

„Tightlacing“ – ankštas suveržimas (taip pat dar vadinamas „korseto nešiojimo ugdymu“ arba „liemens treniravimu“) – tai viena iš shaping’o rūšių.

Žmonės, praktikuojantys tightlacing’ą, yra taip ir vadinami – tightlaceriais.

Jie nešioja itin suveržtą korsetą vien tam, kad jis varžytų kūno judesius, taip neva suteikdamas ypatingus kūno pakitimus. Tai lyg būdas iš naujo pajusti savo kūną ir jo galimybes.

Dažniausia korsetas nešiojamas, siekiant suploninti liemenį. Priklausomai nuo pasirenkamo korseto silueto, šonkaulių forma taip pat gali būti pakeista. Dėvint korsetą pasikeičia biusto linija, jis pakelia krūtinę į viršų ir suteikia jai aptakią formą, suspaudžia pilvą bei įtempia laikyseną.

Tačiau šie kūno formos pakitimai yra laikini, vos nusirengus korsetą, figūra tampa tokia kaip ir daugelio žmonių.

Ilgalaikis korseto nešiojimas susilpnina tam tikras raumenų grupes, panešiojus jį keletą mėnesių, darosi vis sunkiau be jo apseiti.

Nors kai kurių tightlacer’ių pagrindinis korseto nešiojimo tikslas yra padaryti liemenį kaip tik įmanoma plonesnį, kiti teikia pirmenybę liemens veržimui tik iki tam tikro lygio. Šiems kūno formuotojams svarbi estetika ir proporcingumas.

Šie žmonės korsetus nešioja kasdien, mažiausiai dvylika valandų per dieną, ir būtent tada, kai yra labiausiai aktyvūs (t.y., ne miego metu). „Rimti“ tightliceriai (dažniausiai tie, kurių idealas - kuo mažesnė liemens apimtis) dėvi korsetą iki dvidešimt trijų valandų per parą, jį nusiimdami, nebent eidami maudytis.

Verta paminėti, kad korseto nešiojimas gali būti pavojingas. Korsetu susiveržę žmonės užspaudžia kvėpavimo takus, gali sutrikti vidinių kūno organų veikla bei padėtis.

Shaping’as neapsiriboja korsetų nešiojimu. Šiais laikas žmonės prisimąsto keisčiausių būdų, kaip keisti kūno formas. Vietoj auskarų galima medicininiu būdu

  • implantuoti įvairias silikonines formas,

    galima vertis giluminius auskarus, kurių viena dalis matoma išorėje, o kita užgyja kūne.

    Piešiniai ant kūno

    Piešimas ant kūno (body painting) – tai dar viena kūno meno forma, laikoma viena iš seniausių dailės rūšių.

    Piešiniai ant kūno, skirtingai nei tatuiruotės, yra laikini. Jie padaromi ant žmogaus odos ir išlieka vos keletą valandų. Ilgiausiai išliekantys piešiniai, dažomi ypatingais augalinės kilmės dažais „henna”, išlieka iki poros savaičių.

    Kūno išpiešimas moliu ir kitais natūraliais pigmentais buvo populiarus tarp daugelio genčių.

    Dažniausiai kūnai būdavo išsipaišomi per įvairias ceremonijas ir ritualus. Ši tradicija tebegyvuoja tarp Australijos, Naujosios Zelandijos, Ramiojo vandenyno salų gyventojų bei kai kurių Afrikos dalių čiabuvių.

    Visais laikais kūno menu domėjosi aktoriai bei cirko triukų atlikėjai. Veido dažymas populiarus ir šiandien, siekiant žmogui suteikti antgamtiškos būtybės įvaizdį. Prisiminkite grupės „Kiss“ narius…

    Švelnesnę piešimo ant veido formą, skirtą kiekvienai dienai, nūdien naudoja beveik kiekviena moteris – tai kosmetika.

    1950 - aisiais bei 1960 - aisiais body painting’as tapo smulkiu alternatyviosios dailės judėjimu. Jo esmė buvo nupiešti kūrinį ant žmogaus kūno ir vėliau jį apvynioti drobe, kad piešinys būtų išsaugotas ant audinio.

    Prancūzas dailininkas Yves’as Kleinas, su savo piešinių kolekcija, pavadinta „Anthropometries”, greičiausiai yra pats žymiausias šios meno šakos atstovas.

    Perkeldamas piešinį ant medžiagos, jis atspaudžia joje kiekvieną modelio (dažniausiai moters) kūno linkį. Ši technika visiškai nemonotoniška: daugialypis spalvų panaudojimas ant skirtingų kūno dalių neretai suteikia įdomių efektų.

    Mūsų dienomis piešimas ant kūno yra plačiai paplitęs tiek tarp megėjų, tiek tarp profesionalų. Kiekvienais metais visame pasaulyje vyksta body painting’o festivaliai, sutraukiantys ir profesionalus, ir entuziastingus šio meno inovatorius.

    Pasaulinis piešimo ant kūno festivalis („World Bodypainting Festival”), vykstantis Austrijoje, yra didžiausias meno, susijusio su body painting’u, renginys.

    Vieni iš kraštutiniausių kūno meno rūšių yra jo sudarkymas arba skausmo sukėlimas. Pavyzdžiui, vienas iš Marinos Abramovič (1946m. Jugoslavijoje gimusi moteris, praktikuojanti atlikimo meną) darbų buvo šokimas, kol ji krito ant žemės nuo išsekimo.

    Dennis Oppenheimas, amerikiečių kilmės meninikas, tol gulėjo ant saulės, pasidėjęs knygą ant krūtinės, kol visa jo oda, išskyrus uždengtąjį plotą, baisiai nusvilo.

    Žinoma, galima teigti, kad tokiu menu gali užsiimti bet kas, tačiau atlikimo menu laikoma tokia situacija, kurią sudaro keturi pagrindiniai elementai: nustatytas laikas, vieta, atlikėjo kūnas bei žiūrovai.

    Atlikimo menais laikomi ir šie, mums priimtinesni, menai: teatras, šokis, muzika bei tai, kas susiję su cirku: ugnies rijimas, žongliravimas bei gimnastika.

    Kūno menu laikomas net skoningas konservuotų kūnų skrodimas. Puikus to pavyzdys - keliaujanti „Body Worlds” paroda, kurioje galima pamatyti įvairiose būsenose užkonservuotus (pvz., sėdinčius arba besirąžančius) žmonių kūnus bei jų dalis.

    Marinuojami kūnai specialiu būdu, vadinamu „plastination”: kūno skysčiai bei riebalai yra pakeičiami tam tikrais sintetiniais plastikais, tuomet audiniai neskleidžia kvapo bei neyra, yra lankstūs, ir juos netgi galima paliesti.

    Dabar kūnas yra tapęs aršių diskusijų objektu: pavyzdžiui, nesutariama, ar žmogaus kūnu galima laikyti implantus, bandomos nustatyti ribos, kas gali būti priskiriama kūno menui, o kas yra jo niokojimas.

  • Parašyk Redakcijai

    Sekite mus:

    Prenumeruok

    Naujienlaiškį

    Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis