Superherojų super trejetukas

Visi jie jau daugybę metų yra neįtikėtinai populiarūs. Vieni jų turi ypatingų galių, kiti – ypatingų sugebėjimų. Jei turėtų sąskaitas bankuose – galėtų džiaugtis milijonais, tačiau visus jų uždirbtus pinigus pasiima kiti.

Nors visi yra ganėtinai skirtingi, vienas juos visus vienijantis bruožas – pagalba kitam. Ir visi jie tėra personažai iš komiksų.

Superherojų daug, bet šįkart kalbėsime tik apie tris iš jų – apie legendinį Supermeną, rūstųjį Betmeną ir jaunąjį Žmogų-vorą.

Supermenas

Supermenas – visų superherojų superherojus! Ne tik todėl, kad jis yra vienas galingiausių ir seniausių ypatingų galių turintis komiksų personažas, bet ir dėl savo pasaulinio populiarumo ir šlovės.

Šį personažą 1932 metais sukūrė amerikietis rašytojas Jerry Siegelis ir kanadiečių kilmės dalinininkas Joe Shusteris. Tiesa, šlovės tiek vaikinams, tiek būsimajai komiksų žvaigždei teko gerokai palaukti, mat pirmą kartą į komiksų knygelę Supermenas pateko tik po gerų šešerių metų.

Be to, pačioje pradžioje Supermenas buvo neigiamas personažas, gyvenęs futuristiniame mieste ir tik po kelerių metų, nesulaukę deramo dėmesio, Supermenas tapo „supergeriečiu“.

Kal-El – toks yra tikrasis Supermeno, iš Kriptono planetos kilusio ateivio, vardas. Istorija paprasta – Kal-Elo tėvai, saugodami sūnų nuo žūties (Kriptono planetai grėsė susinaikinimas), išsiuntė savo kūdikį į taikią mūsų planetą. Su trenksmu į žemę atvykusį berniuką aptiko bevaikė fermerių šeima iš mažo Amerikos miestelio, įsisūnijo jį ir užaugino doru vyru. Tiesa, prieš tai davė žemišką Clarko Kento vardą.

Kaip ir dera superherojui – Clarkas turi daugybę super galių: jis yra neįtikėtinai stiprus, greitas, turi super regėjimą (rentgeno spinduliai, šiluminė, teleskopinė, infraraudonoji, mikroskopinė rega), gali skraidyti, yra atsparus bet kokioms fizinėms atakoms, turi super klausą ir super kvėpavimą, kuris, pavyzdžiui, leidžia sušaldyti bet kokius objektus.

Kad Clarkas yra ypatingas berniukas, žinojo tik jis pats ir jo įtėviai Jonathanas ir Martha Kentai. Būtent pastarieji jam davė dar vieną super galią, tik šįkart žmogišką – gerą širdį.

Tad vieną dieną savo sugebėjimus Clarkas pradėjo naudoti ne tik norėdamas tėvams ūkyje padėti, bet ir nuo piktadarių ar nelaimių gelbėdamas žmones. Viskas prasidėjo, kai užaugęs vaikinas tapo žurnalistu ir išvyko dirbti į Metropolio miestą, į laikraštį „The Daily Planet“.

Didžiuliame mieste daug ir problemų, daug blogiukų ir nuskriaustų žmonių. Jautrios širdies vaikinas nusprendė jų problemas spręsti ne tik su plunksnakočiu rankoje – dieną jis būdavo kukliu žurnalistu Clarku Kentu, o kai tik kam prireikdavo pagalbos – narsiu Supermenu.

Šis didvyriškas personažas akimirksniu sulaukė super populiarumo ir tapo kone Amerikos simboliu. Jau netrukus jo nuotykiai iš komiksų knygelių persikėlė į TV ir kino ekranus, o veidas ir plati krūtinė su legendiniu „S“ logotipu ant įvairiausių daiktų ir daiktelių: marškinėlių, raktų pakabukų, puodukų, tušinukų ir pan.

Nors Supermenas jau įkopė į aštuntą dešimtį – jo populiarumas ir šlovė nė neketina blėsti. Priešingai – su metais nesenstantis senukas, kovodamas su blogiukais, įgauna vis daugiau galių ir jėgų. Neblėsta jo populiarumas ir kino žmonių akiratyje – vos prieš porą metų kino ekranus pasiekė naujas Supermeno filmas, o štai šiandien jau kalbama apie dar naujesnę filmo dalį.

Betmenas

Betmenas – žmogus šikšnosparnis, pirmą kartą dienos šviesą išvydo 1939 gegužės mėnesį, 27-ajame „Detective Comics“ komiksų knygelės numeryje. Jo „tėčiai“ – dailininkas Bobas Kane’as ir rašytojas Billas Fingeris tada nė įtarti negalėjo, kad netrukus jų sukurtas personažas taps pasauline įžymybe, ryžtingai dominuojančia geriausių superherojų gretose.

Personažo autorių valia po žmogaus šikšnosparnio kostiumu slepiasi paprastas žmogus – Briusas Wayne’as – turtingas pramonininkas, dosnus filantropas ir vienišas vakarėlių liūtas. Iš kitų superherojų Briusas išsiskiria tuo, kad jis neturi jokių ypatingų – antgamtiškų ar antžmogiškų galių.

Vaikystėje tapęs sukrečiančio įvykio liudininku (mažas berniukas matė kaip nužudė jo tėvus) vaikas užaugo vedamas troškimo atkeršyti piktadariams ir kovoti su blogiu gimtajame Gotamo mieste.

Jis visko pasiekė pats – ištvermę ir jėgą grūdinosi daug sportuodamas, turtus susikrovė mokydamasis ir daug dirbdamas. Visą jaunystę jis praleido studijuodamas kriminologiją, kovos ir maskavimosi menus bei kitus kovai su blogiu reikalingus įgūdžius.

Fizinis pasirengimas, intelektas, motyvacija ir turtai, kurių dėka jis gali sau leisti naudotis naujausiomis technologijomis bei prašmatniu automobiliu ir šikšnosparnio kostiumu – štai ir visi Betmeno ypatumai, padedantys jam kovoti su blogiukais.

Savo tapatybę Briusas slepia po žmogaus-šikšnosparnio kostiumu, tačiau, priešingai nei daugelis jo superkolegų, Betmenas nėra visai vienas. Ištikimiausias jo padėjėjas – liokajus Alfredas Pennyworthas. Jis ne tik žino, kitą Briuso gyvenimo pusę, bet ir pasitinka jį grįžtantį po sunkios darbo ar blogiukų naikinimo dienos (ar nakties), rūpinasi jo „betmenišku“ automobiliu ir kostiumu bei patikimai saugo savo šeimininko ramybę.

Tiesa, Alfredas Briuso gyvenime pasirodė ne iš karto – pirmosiose Betmeno istorijose jo dar nebuvo. Tačiau bėgant metams ir prie Betmeno istorijų kūrimo prisijungiant vis kitiems autoriams – keitėsi ne tik išgalvotame Gotamo mieste siaučiančių piktadarių veidai (Džokeris, Pingvinas, Dviveidis ir kiti), bet ir Briuso artimųjų ratas. Vėliau prie Betmeno netgi prisijungė jaunasis jo padėjėjas – Robinas.

Šiandien daugeliui Betmenas pažįstamas jau ne tik iš komiksų knygelių, bet ir iš populiarų kino ar animacinių filmų. Kaip ir Supermenas, Betmenas taip pat tapo finansiškai itin sėkminga komercine ikona, super pelną savo kūrėjams ir jų palikuonims nešančia iki šiol.

Žmogus-voras

Vienas jauniausių komiksų superherojų – Žmogus-voras. Pastarojo premjera įvyko 1962 metų rugpjūčio mėnesį. Šio personažo „tėvai“ – dailininkas Steve’as Ditko ir rašytojas Stanas Lee. Tačiau jauniausias jis ne tik todėl, kad skaičiuoja dar „tik“ penktą dešimtį – Piteris Parkeris, toks tikrasis Žmogaus-voro vardas, superherojumi tapo būdamas paaugliu. Iki tol – nepilnamečiai komiksuose dažniausiai būdavo tik superherojų padėjėjais.

Piteris Parkeris buvo vaikas kaip daugelis kitų – neturėjo jis jokių ypatingų galių ir nė svajoti nesvajojo, kad vieną dieną galėtų būti kitaip. Tačiau kartą smalsiam vaikinui įkando radioaktyvus voras.

Netrukus, savo siaubui, Piteris pajunta pirmuosius netikėtai gautos galios ypatumus ir – labai žmogiška ir logiška personažo savybė – jam nė į galvą nešauna tapti superherojumi, kol... sutikęs vagį šį paleidžia, o tas kiek vėliau sutikęs Piterio dėdę Beną jį nužudo!

Supratęs, kad galėjo tam užkirsti kelią, tačiau ne piršto nepajudino, Piteris nusprendžia savo naująsias galias naudoti kur kas kilniau ir atsakingiau. Štai tada ir prasideda Žmogaus-voro – žmonių gelbėtojo istorija, besitęsianti iki šiol.

„Didelė galia reikalauja didžiulės atsakomybės”, – šie kadaise dėdes Beno ištarti žodžiai tampa Piterio gyvenimo šūkiu. Po voro įkandimo Piteris įgyja „voro nuojautą“, kuri jį įspėja apie gresiančias nelaimes, be to, jis tampa itin vikriu ir fiziškai stipriu.

Jis netgi pradeda vaikščioti sienomis! Maža to, įgyja savybę prilipti prie bet kokių paviršių ir megzti voratinklius, dėl kurių jis it koks Tarzanas džiunglėse gali „suptis“ tarp aukštų dangoraižių Niujorke ar pančioti priešus.

Kaip ir Supermenas, Žmogus-voras taip pat dirbo laikraštyje – buvo fotografas. Visi troško Žmogaus-voro nuotraukų, tačiau niekam nepavykdavo jų gauti, taigi, sumanus vaikinas sugalvojo puikų verslą – duonai užsidirbdavo pardavinėdamas savo paties, t.y. Žmogaus-voro nuotraukas.

Kol Piteris šiek tiek sukčiavo, jo kūrėjai į savo banko sąskaitas krovėsi tikrus milijonus, nes kaip ir prieš tai minėti jo superkolegos jaunasis superherojus tapo pasaulinio masto įžymybe.

Pabaigai – originali mylimos Piterio tetos May citata superherojų tema: „Visi myli herojus. Žmonės buriasi prie jų, garbina juos, klykia jų vardus. Vėliau jie gali papasakoti, kaip stovėjo valandų valandas lietuje, kad galėtų bent užmesti akį į asmenį, kuris palaiko jų dvasią.

Aš tikiu, kad kiekviename mūsų slypi herojus, kuris skatina mus išlikti garbingais ir kilniais, suteikia jėgų. Dėl to mirtis tampa garbinga, nors tai priverčia atsisakyti dalykų, kurių trokštame labiausiai. Net svajonių.”

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis