Kai ateis pasaulio pabaiga, mes būsime pasiruošę

Globalinis atšilimas, siaubingos kuro kainos, atominio karo grėsmė, badaujantys varganų šalių gyventojai… Pasaulis jau nebe toks jaukus, kaip anksčiau, teigia survivalist’ai arba „išgyvensiantieji“.

Beliko pora metų ir viskas žlugs. Todėl jau dabar reikia kaupti maisto atsargas, diegti saulės baterijas ir užtaisyti šautuvus... Nes kai prie jų namų slenksčio atsibastys alkanųjų minia, paklaikusių iš baimės mirti, jie bus pasiruošę gintis.

Survaivalizmas – tai didžiulis judėjimas, kurio nariai ruošiasi išgyventi katastrofos atveju. Jų manymu, šiandienos civilizacija – tai didelė sistema, aprūpinanti mus švariu vandeniu, maistu, kuru automobiliams, medicinine pagalba bei garantuojanti saugumą.

Šią sistemą sudaro daugybė grandžių, ir kuo daugiau jų yra sukuriama, tuo didesnė tikimybė, kad bent viena grandis vieną gražią dieną „trūks“. Tada kaip kortų namelis sugrius ir visa sistema – pinigai nieko nebekainuos, elektra dings, parduotuvės ištuštės, vaistai baigsis, o visuomenė virs kovojančiųjų tarpusavyje dėl išlikimo vilkų gauja.

Iš pirmo žvilgsnio, jie labai perdeda. Po galais, mes gi ne pasiutę mutantai iš „I Am Legend“, o kaimynai! Tačiau gerai pagalvojus, toks požiūris turi pagrindo.

Pirmoji survaivalizmo banga kilo JAV Šaltojo karo metais, kai iki atomonio karo trūko tik vieno neatsargus žingsnio. Amerikos vyriausybė organizavo gyventojų mokymus, kaip išsigelbėti atominės atakos atveju, ragino šeimas statytis bunkerius.

Paskutinią survaivalizmo bangą sukėlė 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją po šiurpaus teroristų smūgio griuvę Niujorko dangoraižiai bei prieš dvejus metus Naująjį Orleaną nusiaubęs uraganas Katrina.

Šie įvykiai parodė amerikiečiams, kad jų valdžia gali būti bejėgė padėti savo žmonėms ekologinės katastrofos atveju, rašo nytimes.com.

O jeigu ir amerikiečiai bejėgiai, tai ką jau kalbėti apie visas kitas šalis...

Nuo šaknelių rankiotųjų iki apsiginklavusių „plėšrūnų“

Pasaulinė epidemija, ekonominė krizė, karinės diktatūros įsigalėjimas, biblinė apokalipsė ar ateivių invazija... Žmonijai gresia tiek daug negandų, o nesiruošti šiems įvykiams – tiesiog kvaila. Visi survivalist’ai stengiasi neleisti pasaulio pabaigai juos nugalėti. Tačiau ruošiasi jie skirtingai.

Judėjimą galima suskirstyti į penkias pagrindines grupes, rašo aussurvivalist.com. Taigi, jei visos jos pasiteisins, štai kaip turėtų atrodyti pasaulis po globalinės katastrofos.

Kai civilizacija žlugs, o žmonės išmirs nuo bado, „atgal-į-gamtą“ grupės pasistatys savo lūšneles gūdžiose giriose, prie švaresnių upelių krantų. Jie augins kviečius ir kukurūzus, rinks uogas ir grybus miške, o vakarienei medžios elnius ir laukinius šernus. Juk indėnai sugebėjo tūkstančius metų pragyventi harmoningai su supančiu pasauliu – turėjo ką valgyti ir globalinio atšilimo nesukėlė.

Po didesnio ledynmečio ar kokio atominio karo, visų gamyklų bei elektrinių net brėžinių neliks, mums įprastos elektroninės ar skaitmeninės technologijos bus pamirštos. Todėl „primityviųjų įgūdžių“ grupės pasistatys vandens ir vėjo malūnus, kasdieniame gyvenime naudos paprasčiausią mechaniką ir elementarius cheminius „fokusus“, o grūdus veikiausiai pirks iš „atgal-į-gamtą“ išlikusiųjų.

Deja, dėl aukštos radiacijos šie ateities kaimiečiai tikriausiai turės bent po tris rankas. Tačiau, gal taip ir patogiau...

Paslaptingose vietovėse, kur, anot senolių, neatmenamais laikais stovėjo Baltieji rūmai, stūksojo Big Benas ar driekėsi Raudonoji aikštė, po niūriais griuvėsiais slėpsis požeminiai miestai-bunkeriai.

Kadaise pasaulį valdžiusių palikuoniai gyvens jų protėvių įžvalgiai įrengtuose kompiuterių, dirbtinės ventiliacijos sistemų bei genetiškai modifikuotų augalų plantacijų apsuptose „hi-tech“ tvirtovėse.

Ten bus mažytės atominės elektrinės, mini gamyklos ir naujoms sąlygoms pritaikyta karinė technika. Deja, tokią sistemą sukurti ir išlaikyti veikiančią bus labai sudėtinga, todėl šie išlikusieji ilgai netemps – sprogs koks reaktorius ir gyvybės šviesa požemiuose užges.

Ten, kur bus „žoleėdžių“, būtinai atsiras ir „plėšrūnų“. „Militaristinės“ grupės nekvaršins sau galvos kažkokia primityviąja mechanika ar žemdirbyste. Dar iki „Didžiojo akmens nukritimo iš dangaus dienos“, jie bus prisitaupę šautuvų, dyzelio ir viskio.

Išalkę, jie puls „atgal-į-gamtą“ bei „primityviųjų įgūdžių“ grupes ir pasiims viską, ko jiems reikės. Jie bus tikras visų išlikusiųjų košmaras, jų vardu motinos gąsdins neklusnius vaikus, o jų vadai nešiosis žmonių kaulais puoštas karūnas.

Tačiau alkoholizmas, nesibaigiantys susišaudymai bei šovinių deficitas pakirs jų viešpatavimą. „Militaristai“ liks tik legendose apie barzduotas pabaisas ir narsiuosius jų nugalėtojus.

Didžiausius šansus išgyventi turi „mišriųjų įgūdžių“ grupės, rašo aussurvivalist.com. Tai bus tvirtos bendraminčių brolijos, kurių nariai derins visas išlikimo technologijas.

Jie pritaps prie gamtos, bet nepamirš ir mokslo pasiekimų, o užpuolikams ir mutantams atremti turės karines pajėgas. Tokių grupių sėkmės paslaptis bus aukšta kiekvieno grupės nario specializacija tam tikroje srityje (vienas bus karys, kitas augins bulves, o trečias mokys vaikus istorijos) bei fanatiška ištikimybė bendruomenės labui ir pasiaukojimas.

Galų gale jie įkurs naujas valstybes, suburs po savo sparnu kitus išlikusiuosius bei pradės naują, tikėkimės, geresnę civilizaciją.

Survivalist’ai šiandien

Mūsų laikais, tai yra kol globalinė katastrofa dar nesunaikino pasaulinės ekonomikos ir interneto, survaivalizmas tampa vis populiaresnis. Daugėja tinklapių ir forumų (tokių kaip survivalist.info, aussurvivalist.com ar survivalblog.com), leidžiamos knygos ir žurnalai, veikia specializuotos parduotuvės, kur galima nusipirkti visko, ko reikia Pasaulio pabaigai patogiai pasitikti.

Survivalist’ai aktyviai dalijasi informacija apie tai, kaip pastatyti saugią slėptuvę, kokį geriamojo vandens valymo įrenginį nusipirkti, kokius produktus ar sėklas apsimoka kaupti rūsyje. Jų organizacijos ir šalininkai spaudžia vyriausybes vėl mokyti gyventojus išlikimo įgūdžių, vystyti pagalbos ekstremaliose situacijose sistemas, rūpintis ekologija.

Šio judėjimo pasekėjai mokosi pasiruošti ne tik pasaulio katastrofai, bet ir kasdienėms grėsmėms, tokioms kaip nusikaltėlių užpuolimas, darbo netekimas ar sezoninis potvynis.

Kai kurie survivalist’ai galvoja, kad bunkerius besistatantys kaimynai „perlenkia lazdą“ ir tiesiog pratinasi suderinti išlikimo filosofiją su normaliu kasdieniu gyvenimu.

Pavyzdžiui, medžiodami su draugais ar iškyloje žvejodami su vaikais, jie mokosi apsirūpinti maistu, taisydami savo sode iškeltą inkilą, tobulina dailidės įgūdžius, skaitinėja apie gydomąsias žoleles ir taip toliau.

Kitiems apsirūpinimas atsargomis tapo įprastu dalyku. Viena survivalist’ė pasakojo nytimes.com žurnalistams: „Dabar man turėti maisto, vandens, vaistų ar kuro atsargų, yra tas pats kaip pirkti sveikatos draudimą ar kaupti pensijai...“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis