Vaiduoklių gali būti jūsų ausinuke

Tikima, kad kūną su siela jungia plonytė sidabrinė gija, kuri taip pat minima mistiko, fantastinių knygų autoriaus Stiveno Kingo knygoje „Nemiga”. Graikijoje tikėta, jog dievaitė Kloto verpė minėtąjį sidabrinį gyvenimo siūlą, jos sesuo jį saugojo, o trečioji Dzeuso dukra - nukirpdavo, šitaip nulemdama gyvenimo žemėje pabaigą.

Okultistai teigia, kad žmogui mirus sidabrinė gyvenimo gija nutrūksta ir žmogus dar septynias dienas išlieka vaiduoklis. Tie, kurie buvo stipriai prisirišę prie materialaus gyvenimo ir jo gėrybių, ar tiesiog trokšta kažkam atkeršyti, lieka vaiduokliu amžinai.

Tam kad išliktų, jiems reikia gyvųjų

Ar esi girdėjęs apie dvasių įsikūnijimą? Taip, sakoma, kad siela po mirties gyvena astrale – tai vieta arba būsena, tačiau tam, kad vėl siela taptų kūnu, reikalingas kūnas…

Įsikūnijimo procesas vyksta, pritraukiant gyvus atomus, iš kurių astralinės būtybės tarsi pasisiuva sau drabužius. Šiam procesui reikalinga gyvybinė energija, kurią ji gauna įvairiais būdais. Labai dažnai sielos vėl įsikūnija, vogdamos tą energiją iš gyvų žmonių.

Būtent todėl vaiduokliai gąsdina žmones: bijodamas žmogus praranda gyvybinę energiją, kurią fantomas greitai sugeria. Žmogus atšąla, kaip sakoma, ne iš baimės, o iš tiesų netekęs dalies gyvybinės energijos.

Taigi, sumenkėjęs tikėjimas vaiduokliais ir dvasiomis bei jų nebijojimas trukdo sieloms įgyti naujus pavidalus.

Tuo iš dalies galima paaiškinti, kodėl šiame netikėjimo amžiuje nėra nei vilkolakių, nei vampyrų, nei vaiduoklių. Arba bent kodėl jų „telikę“ tiek mažai.

Spiritizmas

1854 metai Elifasas Levi romanisto Buljero šeimoje Londone iššaukė Apolonijaus Tienskio šešėlį ir gavo atsakymus į rūpimus klausimus.

Šventajame Rašte karalius Saulius prašo iškviesti pranašo Samuelio vėlę, kad ji apreikštų dievo valią.

Taip pat iššaukimo veiksmą atspindi ir kita situacija, kuomet ant Taboro kalno per Jėzaus Kristaus atsimainymą pasirodo pranašai Mozė ir Ilijas.

Anksčiau iššaukdami dvasiais, burtininkai ir juodieji magai dažniausiai atlikdavo kruvinąjį aukojimą, nes kraujas yra pagrindinis gyvybinės energijos, būtinos dvasioms įsikūnyti, šaltinis.

Juodosios magijos šalininkai žemėje dažnai palaiko nuolatinį ryšį su naikinančiomis būtybėmis bei kitais astralinio pasaulio gyventojais ir pateikia jų žiniai gyvybinės energijos sankaupas, kad šie galėtų veikti ir materialiame pasaulyje.

Tikriausiai vaikystėje žaidei su adatomis, lėkštėmis, siekdamas/-a išsiaiškinti ateitį. Tai ne juokai. Jei jau žaidi su dvasiomis, tai joms taip pat dovanoji savo gyvybinę energiją. Taip dvasios gali įgauti gyvus pavidalus ir pradėti vaidentis…

Štai kodėl po „dvasių kvietimų“ kartais namuose atsiranda keistų būtybių, rašo Laimutė Vasiliauskaitė.

Miestai vaiduokliai

Kiekvieną vasarą, birželio gale, Aliaskoje virš žemės iškyla europietiško viduramžių miesto vaizdas. Vietiniai indėnai dažnai susirenka to miesto vaiduoklio pasirodymo vietoje ir ištisas valandas tarsi kine stebi, kaip verda gyvenimas viduramžiškame mieste.

1887 metais keliautojui Džonui Setui pasisekė nufotografuoti to keisto vaiduoklio vaizdą. Paaiškėjo, jog šis miražinis miestas visiškai realus ir yra už tūkstančių kilometrų nuo Aliaskos. Tai Bristolis.

XX amžiaus septintajame dešimtmetyje žinomas mokslininkas A.Sandersonas su žmona ir jaunu asistentu lankėsi Haityje. Vienos išvykos metu jų automobilis įklimpo gana gilioje baloje ir mokslininkams teko eiti pėsčiomis. Danguje švietė mėnulio pilnatis, ilga kelionė išvargino žmones.

Netikėtai kelias ėmė gerėti, keliautojai po kojomis pajuto akmenimis grįstą gatvę. Apsidairę visi trys įsitikino, jog žygiuoja siaura senovinio miesto gatvele, ir A.Sandersonas labai nustebęs pažino, jog tas miestas - tai senovinis Paryžius.

Po kelių minučių keleiviai priėjo Luvrą. Prie kiemo aptvaro buvo pririšti keturi žirgai. Apimtas siaubo, būrelis nuskubėjo prie arklių, kad greičiau paliktų paslaptingąjį vaiduoklį miestą. Tačiau nakties tamsoje jie niekaip negalėjo atrišti žirgų pavadžių mazgų. Kai tik asistentas čirkštelėjo žiebtuvėlį, kad geriau įžiūrėtų mazgą, miestas tą pačią akimirką dingo. Keleiviai stovėjo prie uolos tarpeklio, maždaug už kilometro nuo savo įklimpusios mašinos.

Miražinis miestas gan dažnai pasirodo ir virš Volgos Rusijoje, netoli Samaros. Vietiniai gyventojai tvirtina, jog šis vaiduoklis atsiranda bent kartą per mėnesį ir virš Volgos „kabo" po kelias valandas. Neretai juo gali pasigrožėti kruizinių motorlaivių keleiviai.

Štai ką rašo vienas žmogus, tą vaizdą matęs savo akimis: „Virš upės kybojo tirštas rūkas. Staiga jis pradėjo sklaidytis ir iš judančios rūko skraistės tarsi susiformavo rūmų apsuptų sienomis su keistais bokšteliais, kontūrai.

Pastovėjęs kelias minutes, miestas pradėjo irti. Tarsi slegiami laiko naštos, ėmė smukti, virsti griuvėsiais. Virš bangų sklido kažkokia keista melodija, tarsi laidotuvių giesmė".

Miestas pradingo taip pat nepaaiškinamai, kaip ir buvo pasirodęs.

Kaip užfiksuoti vaiduoklį ir kada prasideda vaiduoklių sezonas

Visagalio interneto labirintuose galima atrasti ir būdų, kaip nufotografuoti vaiduoklius.

Svetainėje elekta.lt yra pateikta šešiolika būtinų sąlygų, norint padaryti vaiduoklių fotosesiją.

1. Tinka visų rūšių tiek skaitmeniniai, tiek paprasti fotoaparatai.

2. Jei norite gerų rezultatų, jums reikia naudoti 400 jautrumo juostelę, ir būtinai naudoti blykstę.

3. Dieną nufotografuoti vaiduoklį labai sunku, todėl geriausia juos fotografuoti naktį.

4. Geriausia vieta fotografuoti vaiduoklius, tai seni namai, seni viešbučiai, senos kapinės, seni kino teatrai, ligoninės, istorinės miesto dalys, mokyklos, tragedijų vietos....ir t.t.

5. Kai fotografuojate vaiduoklius, reikia, kad fone būtų koks medis ar antkapis, pastatas, žmogus ar dar kas nors. Taip apytikriai galime nustatyti objekto dydį ir pagerinama nuotraukos kokybė.

6. Fotografuokite daug! Fotografuokite viską ir bet ką, kad tik būtų su geru fonu. Tada didesnė tikimybė nufotografuoti kokią nors anomaliją.

7. Venkite blizgančių paviršių, pvz.: blizgantis antkapis, stiklo šukės. Tai gali sukurti vaiduokliškų efektų. Ir NIEKADA nefotografuokite per stiklą!

8. Visada patikrinkite savo fotoaparato objektyvą, nuvalykite jį, nes fotografuojant nešvarus objektyvas gali sukurti nepageidaujamą efektą ar tiesiog pabloginti nuotraukos kokybę.

9. Neuždenkite objektyvo pirštu ar plaukais, nes tai irgi galite palaikyti vaiduokliu.

10. Atkreipkite dėmesį į oro sąlygas: lietus ar sniegas nuotraukoje gali atrodyti kaip vaiduoklis.

11. Fotografuojant šaltame ore, geriau sulaikyti kvapą, nes iškvėptas šiltas oras nuotraukoje gali atrodyti kaip kokia nors anomalija.

12. Kalbėkitės su vaiduokliu: kai įeisite į teritoriją, kurioje norite fotografuoti, pvz, į kapinės ar pan., pavaikščiokite ten apie 15min. Per tą laiką jūs turite galvoti tik geras mintis (vaiduokliai gali jas perskaityti). Po to reikia pradėt kalbėti:"Labas, mano vardas yra *****, aš atėjau čia tik gerais tikslais, man reikia įrodymų, kad po mirties yra pomirtinis pasaulis, todėl ir norėčiau tave ar jus nufotografuoti...(tada fotografuojate, kur jaučiate kad jis yra). Ačiū."

Tada iš lėto pradėkite trauktis iš ten link savo mašinos ir paskutinį kartą atsisukę pasakykite: „Tik tuo atveju, jei aš nenufotografavau jūsų, padarysiu paskutinę nuotrauką" ir fotografuokite kokius 5 kadrus ir eikite iš ten.

13. NIEKADA nekvieskite, nefotografuokite piktųjų dvasių, jei pajutote ką nors blogo, staiga pakilo vėjas, pamatėte ar išgirdote ką nors keisto, tai kuo greičiau palikite tą vietą!

14. Fotografuodami pasikliaukite savo instinktais, nes tik taip galima nufotografuoti vaiduoklį.

15. Geriausias metų laikas fotografuoti vaiduoklius yra nuo spalio iki vasario.

16. NIEKADA neikite fotografuoti vienas/-a!

Vaiduoklių garsai jūsų ausinuke

Vaiduoklių balsų mes niekaip negalime išgirsti, mes galime išgirsti tik jų sukeltus garsus: daiktu pasislinkimus, kritimus, dužimus. Tad toje pačioje svetainėje aprašyti ir vaiduoklių sukeltų garsų įrašymas.

1. Diktofonuose naudoti tik naujas kasetes.

2. Jei įmanoma, naudokite išorinį (atskirai iš išorės prisijungiantį su savu laidu) mikrofoną - taip jūs išvengsite paties diktofono variklio sukeltų nepageidaujamų garsų, įvairių trukdžių.

3. Jei kalbatės su vaiduokliu, darykite tai normaliu tonu. Uždavę klausimą patylėkite kelias sekundes, palikdami vietos atsakymui.

4. Kai įrašinėjate, įsitikinkite, kad neįrašytumėte kitų „vaiduokliškų" garsų, tokių kaip jūsų ar jūsų draugų batų kaukšėjimai, medžių šlamesys...

5. Kai įrašinėsite, pasistenkite nustatyti savo diktofoną kuo jautriau, nes vaiduoklių balsai dažniausiai būna labai tylūs ir neaiškūs.

6. Galite naudoti tiek kasetinį, tie skaitmeninį diktofoną. Su abiem galima gauti norimą rezultatą. Tik su skaitmeniniu gali būti prastesnė kokybė nei su kasetiniu. 7. Labai svarbu yra pasirinkti tinkamą laiką, vietą, ir atkreipti dėmesį į oro sąlygas - tai turės įtakos tolesniems jūsų veiksmams.

8. Paprašykite dvasių kalbėti kuo garsiau, net rėkti, kad gautumėt aiškų, geros kokybės garsą.

9. Klausinėdami vaiduoklių, niekada neklauskite tokių klausimų, kaip pvz.:"Ar čia yra kas nors? „Klausinėdami, turite tikėti, kad jie yra, ir geriausia klausti tokių klausimų - „Koks tavo vardas".

10. Visada tikėkitės gerų rezultatų, ir nepamirškite, pakalbėję su vaiduokliu, atsisveikinti, jam padėkoti - jie mėgsta išgirsti „Ačiū, kad sutikote atsakyti i mano klausimus" ar ką nors panašaus.

11. NIEKADA neikite įrašinėti vienas!

Viktoro Hugo žaidimai su dvasiomis

Žymus prancūzų rašytojas Viktoras Hugo su šeima 1851 metais slapta paliko Paryžių ir kuriam laikui įsikūrė Lamanšo sąsiauryje esančioje Džersi saloje, tuo metu buvusioje Šeima gyveno uždarai, bendravo tik su nedideliu draugų būreliu. Jame buvo ir žurnalistė Delfina de Žirardan, Viktoro Hugo jaunystės draugo žmona. Būtent ji paskatino žymųjį rašytoją susidomėti spiritizmu.

Rašytojas ir jo šeima pradžioje be didelio entuziazmo sutiko žurnalistės pasiūlymą užsiimti spiritizmu. Delfina savo bičiuliams papasakojo, kaip ji tai darė Paryžiuje. Ten dvasioms iškviesti buvo naudojami apvalūs stalai, už kurių susėsdavo „mediumai".

Padėję rankas ant stalo, jie laukdavo spiritistinio efekto. Ir jeigu tarp bandymo dalyvių būdavo tikrų „mediumų“ (tarpininkų tarp žmonių ir dvasių pasaulio - red.), efekto ilgai laukti netekdavo.

Stalas pradėdavo judėti ir savo kojelėmis belsti nustatytus ryšio ženklus: vienas bilstelėjimas reiškė žodį „taip", o du bilstelėjimai –„ne". Žodžių raidės būdavo perduodamos bilsnojimais, kurių skaičius atitiko raidės eilės numerį alfabete.

Be to, žurnalistė pasakė, kad tokiems seansams reikalingas nedidelis apvalus staliukas, ir paskui pati baldų parduotuvėje tokį nupirko ir atgabeno į Hugo šeimos buveinę. Staliukas buvo ampyro stiliaus, turėjo vieną koją, kuri į grindis rėmėsi trimis paauksuotomis liūto letenėlėmis. Šį staliuką žurnalistai užkėlė ant didelio stalo, visa kompanija susėdo aplink šį „įrenginį", ir seansas prasidėjo.

Tačiau nei tą vakarą, nei kitas keturias dienas nieko neišėjo. Pagaliau 1853 metų rugsėjo 11 d., spiritizmo seanse dalyvaujant visai Hugo šeimai, žurnalistei Delfinai ir bėgliams iš Paryžiaus, generolui Le Flo ir Pjerui de Treveniukui , stalelis pradėjo judėti.

Iš pradžių niekas nieko nesusigaudė, o paskui rašytojas paklausė: „Kas jūs?" Atsakymas buvo: „Mirusi mergaitė". „"Koks jūsų vardas?" „Leopoldina". Rašytojas išbalo kaip drobė, o jo žmona Adelė ėmė raudoti.

Šioje vietoje turėtume sugrįžti dešimtmetį atgal, Būtent 1843 metų rugsėjo pradžioje tragiškai žuvo, nuskendo, Viktoro Hugo dukra Leopoldina. Ir nors rašytojui liko dar trys vaikai (sūnūs Šarlis ir Fransua Viktoras bei dukra Adelė II), mylimos devyniolikmetės dukros Leopoldinos žūtis visam laikui paliko negyjančią žaizdą tėvo širdyje.

„Miela mergaite, ar tu laiminga?" - klausė jos Hugo. „Taip", -atsakė dvasia. „Kur tu dabar esi?" „Šviesiame pasaulyje". „Ką mes turime daryti, kad pamatytume tave?" Atsakymas: „Mylėti". „Ks tave pasiuntė pas mus?" „Viešpats Dievas". „Ar tu patenkinta, kad aš miniu tavo vardą maldose?" - klausė rašytojas. „Taip". Tai buvo paskutinis atsakymas, o paskui dvasia dingo.

Pokalbiai su įžymybėmis

Nuo to karto Viktoras Hugo tapo nuolatiniu spiritizmo seansų dalyviu ir tai tęsėsi daugiau kaip dvejus metus. Verta pažymėti, kad šiai draugijai per 1853 metų rugsėjo-spalio mėnesius ne kartą prisistatė žymaus prancūzų rašytojo ir filosofo Žano Žako Ruso dvasia.

Kartą jo paklausė: „Ką jūs dabar manote apie savižudybės aktą, kurį anksčiau laikėte leistinu?" Atsakymas: „Savižudybė - tai veiksmas, atliekamas keleivio, nutarusio prieš nustatytą laiką, kad nepavėluotų, išvykti į kelionę po amžinybę. Šis aktas yra ne kas kita, o bandymas pasukti rodykles savo gyvenimo laikrodyje".

„Kodėl žmonės bijosi mirties, nors pomirtinis gyvenimas žada jiems amžiną palaimą?" „Dievas žmogui duoda žemiškąjį gyvenimą tam, kad jis atliktų savo misiją, ir todėl jam įteigia mirties baimę".

O poetas A.Šenjė iš šio gyvenimo iškeliavo neužbaigęs savo paskutinės poemos. Kaip byloja šio spiritizmo seanso protokolai, jau po poeto mirties jo dvasia užbaigė šią poemą, kurią jis padiktavo draugijai. Speciali ekspertizė patvirtino poeto charakteringą stilių ir leksiką.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis