Beribė fantastikos visata – „o kas jei?“

Žmogaus protui visata pasidarė per ankšta. Vaizduotė skatina atmesti mokslo ar istorijos dėsnius ir bent viena akimi žvilgtelėti, kas gi slypi už horizonto. Ten, karų su ateiviais, didelių drakonų ar nežinomų civilizacijų pasaulyje, kiekvienas randa sau prieglobstį nuo pilkos kasdienybės ir laisvę...

„Fantastika“ arba „spekuliatyvinė fantastika“ – tai meno, ypač literatūros, kino, o pastaruoju metu ir kompiuterinių žaidimų žanras, kuriam visai nerūpi žinomos mokslo tiesos, tiksliau, tos tiesos yra ignoruojamos.

Pagrindinė fantastikos mintis – „o kas jei?“. Kas, jei galima būtų keliauti laiku? Kas, jei pasaulis vystųsi ne technologijų tobulėjimo keliu, bet kistų pagal magijos dėsnius? Kas, jei kada nors sutiktume ateivius, ką jie galėtų mums pasakyti? O gal jie jau čia?

Kalbėdamas apie tai, kas neegzistuoja, kūrėjas pasijunta laisvas. Laisvas užuominomis kritikuoti kasdienybę, laisvas įsivaizduoti, ką įspūdingo mokslininkai galėtų išrasti, laisvas ieškoti idealios visuomenės recepto ir laisvas perspėti žmoniją, kokią siaubingą ateitį jie patys sau nerūpestingai ruošia.

Nuo neatmenamų laikų...

Fantastika gali atrodyti naujas fenomenas. Tačiau ji turi labai ilgą ir turtingą istoriją. Vienu pirmųjų fantastikos kūrėjų tapo ne kas kitas, bet pats antikinės filosofijos milžinas Platonas, rašo nvcc.edu.

Dar ketvirtajame amžiuje prieš Kristų, savo garsiajame veikale „Valstybė“, Platonas mėgino įsivaizduoti tobulą, tačiau labai panašią į totalitarizmą, neegzistuojančią bendruomenę. Dar anksčiau Homeras savo „Ilijadoje“ minėjo panašius į robotus mechaninius tarnus.

Po jų Senovės graikų rašytojas Lukianas antrajame amžiuje aprašė kelionę į Mėnulį. Renesanso metais šią idėją išvystė Sirano de Beržerakas, kurio herojus apsilankė ne tik Mėnulyje, bet ir Saulėje.

Tomas Moras papasakojo pasauliui apie tolimoje saloje įsikūrusią tobulai organizuotą Utopijos šalį. Na, o visiem žinomam keliautojui Gulivierui, Džonatanas Sviftas „suorganizavo“ kelionę per begalę stulbinančių kraštų: nuo nykštukų šalies iki milžinų karalystės.

Pirmuoju „grynos“ mokslinės fantastikos kūriniu dažniausiai vadinamas šiurpusis Merės Šeli „Frankenšteinas“, rašo nvcc.edu. Savo klasika tapusioje siaubo istorijoje Merė Šeli pabandė įsivaizduoti, kaip gali pakeisti žmogų jo nepasotinamas žinių troškimas, panašus į siekį prilygti pačiam Dievui. Vėliau fantastiką ir siaubą savo kūryboje supynė Edgaras Alanas Po, Hovardas Filipas Lavkraftas ir kiti.

Šiandien mums geriausiai pažįstamą fantastikos formą devynioliktojo ir dvidešimtojo amžiaus sandūroje sukūrė Žiulis Vernas. Jo kelionės į Mėnulį ir Žemės centrą, plaukiojimai povandeniniu laivu, Gerberto Velso ateivių invazija, laiko mašina, nematomas žmogus, Edgaro Berouzo „Tarzanas“, Tolkieno „Žiedų valdovas“, Bremo Stoukerio „Drakula“ – visi jie padėjo pamatus moderniajai fantastikai bei skirtingų jos srovių margumynui.

Fantastikos žanrai - kiekvienam pagal skonį

Dvidešimtajame amžiuje fantastika pelnė stulbinantį populiarumą. Fantastines knygas ir filmus kūrė tūkstančiai autorių, milijonai skaitytojų ir žiūrovų grožėjosi jų kūriniais. Todėl nenuostabu, jog milžiniškas fantastikos medis labai išsišakojo.

„Mokslinė fantastika“ – viena geriausiai žinomų šio žanro srovių. Dažniausiai ji pasakoja apie ateities pasaulį, naujas technologijas ir prisitaikymą su jomis gyventi.

Čia vietoj šuniuko nusiperkamas robotas, kuris sava skaitmenine sąmone bando suvokti, kas yra meilė. Čia per atostogas kaimynai iškeliauja ne į kaimą pas močiutę, bet į Viduramžius aplankyti propropro....prosenelio.

Marsas staiga tampa visai patrauklia vieta gyventi ir dirbti, o vietiniai mėlynodžiai „aborigenai“ kovoja už savo, kaip mažumos teises. Na, o mados savaitėje manekenės demonstruoja nebe blizgančias sukneles, o platų originalių papildomų kūno dalių pasirinkimą.

Kiberpankas“ nukels mus į visai artimą ateitį. Miestai išaugs iki milžiniškų dydžių, dangoraižiai taps aukštesni už Everestą, saulė užleis vietą neoninėms reklamoms, o kompiuteriai pasiglemš visas be išimties gyvenimo sritis.

Dėl technologijų pažangos pasaulį užvaldys galingosios korporacijos (galbūt tai jau įvyko?), o žmogaus sąmonė susilies su internetu. Čia pagrindinis herojus bus hakeris, sukilėlis arba net kompiuterinė programa, kovojanti su superkompiuterių tironija.

Steampankas“ taip pat neišsiskirianti savo optimizmu fantastikos srovė. Čia istorija vystosi kaip ir dabar, bet tik iki devynioliktojo amžiaus Pramoninės revoliucijos. Dar nespėję kaip reikiant perprasti elektros, mokslininkai sukūrė kompiuterius, pažangius ginklus, robotus bei skraidymo aparatus, varomus... garų jėgos!

Todėl ir tolesnė istorija klosi kitaip – Britų Imperija išlieka galingiausia pasaulio šalimi, Afrika ir Azija - vis dar padalytos kolonistų, tarp žemynų skraido milžiniški dirižabliai, o drabužių mados ir visuomenė labai primena Šerloko Holmso laikų karalienės Viktorijos Angliją.

„Kosminėje operoje“ herojai neskirstomi į sopranus ar tenorus. Tai ilgos epopėjos apie galaktines imperijas, karus tarp kosminių civilizacijų ir keliones per daugybę apgyvendintų planetų.

Šios srovės pavadinimas primena „muilo operą“ dėl ilgų ir sudėtingų siužetų, dėmesio herojų tarpusavio santykiams ir jausmams šaltosiose visatos platybėse.

„Apokaliptinė“ fantastika ypač išpopuliarėjo Šaltojo karo metais. Kai dėl atominio karo tarp Amerikos ir Sovietų sąjungos grėsmės kiekviena diena galėjo būti paskutinė, žmonės mėgino įsivaizduoti, kaipgi atrodys pasaulio pabaiga.

Taip buvo sukurtos istorijos apie paskutinįjį žmonijos karą, apie globalias gamtos katastrofas, siaubingas epidemijas, paverčiančias žmones zombiais, ateivių atakas ar Žemės susidūrimą su asteroidais.

Na, o „post-apokaliptikos“ kūrėjai domėjosi žmonių likimu po katastrofos. Jie kūrė apie žlungančią civilizaciją, grįžimą prie gentinės bendruomenės, ankstesnių technologijų likučių naudojimą ir bandymus viską pradėti nuo pradžių.

„Fantasy“ pasuko visai kitu keliu. Atmetę technologijas ir mokslą, šių pasaulių gyventojai naudojasi magija, glaudžiai bendradarbiauja su savo dievais bei pasikliauja tik senu geru kalaviju ir lanku.

Čia elfų burtininkai saugo šventąsias girias, čia požeminės gnomų karalystės garsėja savo kalviais ir orkų ordos paklūsta tik Tamsos valdovui. Čia vyrai išliko riteriais, o moterys nepamiršo savo klastingųjų kerų...

„Siaubo“ srovė rečiau, nei kitos fantastikos atmainos klausia „o kas jei?“. Šių kūrinių tikslas - sukelti baimę, išgąsdinti ir pažadinti žmoguje primityvius išlikimo instinktus.

Kaip jaustumėtės įkalinti name su vaiduokliais, pasiklydę vampyrų pilyje, vejami išalkusių zombių ar kraujo ištroškusio vilkolakio?

Fantazijos, pakeitusios istoriją

Fantastika padarė milžinišką įtaką žmonijai. Toli gražu ne visiems patiko išgalvoti dalykai ir neįmanomos istorijos, tačiau kiekvieno gyvenimą tam tikru būdu paveikė šis meno žanras.

Anot technovelgy.com, žvelgdami į ateitį, fantastai nuspėjo, o galbūt ir patys pastūmėjo daugybę mokslinių atradimų. Dar devynioliktojo amžiaus pabaigoje Žiulis Vernas aprašė povandeninį laivą, kosmines raketas, elektros kėdę, sraigtasparnius ir vaizdą perduodantį telefoną.

Gerbertas Velsas sumąstė biologinius ginklus, lazerį bei video kasečių ar DVD grotuvus. Robotai, dirbtinis intelektas, klonavimas, oro kondicionierius, „protingieji namai“, internetas, televizija ir daugybė kitų – visi jie iš pradžių pasirodė fantastikoje, ir tik vėliau mūsų gyvenime.

Fantastika leido visuomenei apmąstyti savo veiksmų galimas pasekmes. Šeštąjame-septintąjame dešimtmečiuose mokslinė fantastika pakeitė žmonių požiūrį į atominius ginklus, rašo unexplainable.net.

Apokaliptinės istorijos privertė susimąstyti apie gamtos apsaugą, utopijos ir antiutopijos perspėjo apie totalitarizmo grėsmę, klonavimo bei eksperimentų su genetinėmis manipuliacijomis etines ir moralines problemas.

Netgi pasaulio šalių vyriausybės suprato fantastikos jėgą. JAV yra suburta „SIGMA“ organizacija – garsiųjų mokslinės fantastikos rašytojų komanda, padedanti šalies gynybos specialistams atspėti ateities atradimus ir grėsmes bei joms laiku pasiruoši, rašo FOXnews.com.

Viena didžiausių pasaulio sektų, Scientologijos bažnyčia, buvo įkurta amerikiečių fantastikos rašytojo Rono Hubardo. Pradėjęs nuo mokslinės fantastikos kūrinių, jis galiausiai sukūrė naują religiją – scientologiją.

Šiandien visame pasaulyje veikia skaitlingas fantastikos mėgėjų judėjimas. Rengiami didžiuliai festivaliai - „konvencijos“, žmonės kolekcionuoja knygas, filmus, fantastinių būtybių ar herojų kostiumus, kuria literatūros įkvėptą muziką, žaidžia fantastinius pasaulius imituojančius žaidimus. Kasmet už nuopelnus fantastikos žanrui yra įteikiamos prestižinės „Hugo“ bei „Nebula“ premijos.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis