Rokas mirė – ką padarysi. Lietuviški reikalai

Sunku pasakyti, kada Lietuvoje nebeliko roko. 1972 metais išleidžiamas pirmas Lietuvoje roko įrašas – grupės „Gintarėliai“ plokštelė, 87-aisiais žygiuoja „Roko maršas“, dešimtmečio pabaigoje sausakimšose kino salėse rodomas freak show „Kažkas atsitiko“.

91–92-aisiais „Katedra“ rauna „Mes – Jėga!“, iki 97-ųjų maištauja „Blogiausių grupių festivalis“, tuomet viskas silpsta, rimsta, 2008 metais aš esu ateities grupių konkurso „Soundwave“ komisijoje ir negaliu patikėti tuo, kas vyksta!

Konkurse blogai tai, kas nuo paties konkurso nelabai priklauso – dalyvaujančios grupės. Nors stilius neribojamas, bet 9 iš 10 groja gitarinę muziką, vadovėliškai – roką ir jo atplaišas.

Kas čia baisaus, pagalvoji, o tada spaudi „play“ ir persikeli į devyniasdešimtuosius, į sunkiojo, rimtojo roko karalystę.

Dabar jau pamiršau autorystę, bet kažkas yra pasakęs, kad roko (opozicijos) nebuvimas yra lengvai suvedamas su kokybiško popso (pozicijos) nebuvimu.

Popmuzika, kuri Lietuvoje yra arba balius/čiastuškos, arba parodija, arba kopija, tėra fonas automobilių kamštyje.

Suslavėjusi lietpop muzika, jei tai vis dar muzika, yra kaip beviltiškas ligonis su sunkiais psichikos sutrikimais. Juk nesijuoksi iš jo, nebadysi pirštais.

Todėl kelios naujos roko grupės geriau dainuos angliškas abstraktybes, pasiseilės apie meilę, bet tikrai nešokinės nuo scenos, neklyks į mikrofoną apie anarchiją Justiniškėse.

„MGMT“ pusiau juokais, pusiau rimtai sakė, kad nori užsidirbti pinigų, varyti heroiną ir susirasti žmonas supermodelius. Senos kartos roko žvaigždės Lietuvoje yra architektai, laidų prodiuseriai, o jaunoji karta, na, jos vis dar nėra. O jau devynios ir į koncertą norisi.

„SH“, kurie turėjo savo laiku gelbėti Lietuvos roką, dingo net neišgarsėję, „Requiem“ subyrėjo neįjungę antro bėgio, „Brainers“ užklimpo perspektyvumo įkalnėje, „Gravel“ geriau kalbėjo nei grojo. Sąrašas ilgas.

Ir tada aš suprantu, kodėl situacija tokia „pagrabinė“. Mūsų roko viltys yra „dėjusios skersą“ ant šių dienų muzikos. Į klausimą, ką mėgsti, roko muzikantas pavardins: „Čili Pepersus“, „Jū Tiū“, „O Eizį“. Nes daugelis jų „rimti“ muzikantai, jiems dviakordžiai pašūkavimai kelia pani(e)ką. Jie mėgsta „tikrą“, laiko ir tėvų patikrintą muziką.

O kur lietuviškos roko grupės? Kada paskutinį kartą interviu grupės lyderiai sakė, kad „The Kills“, „Foals“ ar „No Age“ keičia jų gyvenimus? Arba jei nauja netinka, kur krautroko fanai su „Neu! “, „Faust“ ar „Can“ marškinėliais?

Kur šešiasdešimtųjų „The Sonics“ ir „The Monks“ evangelistai? Kur post punk, psychobilly, no wave, afro beat? Gali atrodyti, kad rodau savo muzikinių žinių „raumenį“, bet tai ir yra esmė – jei klausausi muzikos, jei myliu gitaras, kam man reikalingas „iškleręs“ lietuviškas rokas?

Mes iki šiol neturime dieniniame eteryje roką grojančios radijo stoties (ne, „Nickelback“ netinka).

Lietuviams visada reikia rodyti, kaip reikia viską daryti. Paprasčiausia – atvežti aštresnių atlikėjų, kurie ne tik groja kitaip nei mes, „kreiviau“, gyviau, drąsiau, bet jei reikia, ir savo būgnininką sumuša, kai tas „nepavaro“.

Vadybininkai ir „reklamistai“ net sulaužo pagrindinę roko taisyklę: į bet kurį koncertą 20 pirmųjų atėjusiųjų muzikantų įeina nemokamai (paradoksas – atlikėjai nenori mokėti už kitų atlikėjų koncertus).

Jei tai nepadės – vilioti pigesniu alumi. Bet lietuviai turi išgirsti ir pamatyti, kas yra tikras rokas. Ir po kelių metų galbūt ateis diena, kai kokia nors televizijoje uždrausta indie roko grupė „The Analheads“ iš Švenčionių užsilips ant scenos ir taip skels, kad minia nusitemps vokalistą žemyn ir niekada nepaleis. Ir gal kitą dieną trys grupės fanai susitiks prie tatuiruočių salono.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis