Genialiųjų bepročių scena

Kol Peteris Doherty patiria fiasko, mėgindamas sužavėti savo skandalų ištroškusius fanus, o Amy Winehouse šmėkla nedingsta nuo žurnalų viršelių, kyla noras pažvelgti kiek giliau į beprotybę scenoje. Kada ji prasidėjo?

1971-ųjų metų interviu žurnalui „Roling Stones“ Sydas Barrettas prasitarė: „Mano galvoje vien dulkės ir gitaros". Ši citata tapo erdvėlaiviu, leidžiančiu nusikelti į nestabilios psichikos roko muzikanto sąmonę. Nors asmenybė tuščia ir „sugriauta“, tačiau joje ir gyvena geniali muzika...

Tomis dienomis Barrettas buvo žinomas ne tik kaip „Pink Floyd“ gitaristas ir dainų autorius, bet ir kaip solistas. Vėlyvuoju septintojo dešimtmečio, kitaip - psihodelikos klestėjimo, laikotarpiu, minia žavėjosi atlikėjo žaismingu kitoniškumu.

Barrettas turėjo infantilų gabumą apversti viską aukštyn kojomis, laviruojant tarp iškreiptos psichodelinės fantazijos ir pilko Britiško gyvenimo būdo.

Alternatyvioji Anglija tapo mistine vieta, kurioje apstu varnų-baidyklių, kostiumų, gnomų ir dviračių. Deja, prasidėjus septintajam dešimtmečiui, tiek likusiems grupės nariams, tiek fanams, tiek pačiam Sydui tapo aišku, kad išskirtinės fantazijos peraugo į rimtą žvaigždės psichikos sutrikimą. Tikėtina, jog tai buvo LSD sukelta šizofrenija.

Barrettas ne vienintelis išgyveno pralaimėjimą beprotybės demonui.

Tų laikų muzikos vartotojų minia žavėjosi haliucinogenais, kaip neatsiejama kultūros dalimi. Barretto atveju šis susižavėjimas turėjo įtakos jo asmeniniam gyvenimui iki pat mirties. Tada piligrimais save vadinantys žmonės atvykdavo į jo namus, trokšdami sužinoti kuo daugiau apie Sydo patirtis, nors pats Sydas jau kurį laiką nebesidomėjo niekuo.

Sydo istoriją žino visi, tačiau „rūgšties laikmetis" turėjo dar keletą nelaimingų sielų, išgyvenusių panašų likimą. Tokie kaip Rocky Ericksonas iš „The 13th Floor Elevator“, Brianas Wilsonas iš „The Beach Boys“ ir Peteris Greenas iš „Fleetwood Mac“.

Iškrypėliškas minios alkis, godus skandalų, ant žurnalų viršelių „užkėlė“ iškreiptus narkomanų veidus.

Psichinis nestabilumas - geriausia tų dienų tema, pagrindiniams žurnalų straipsniams. Žmonės norėjo žinoti kiekvieną menkiausią smulkmeną iš žvaigždės gyvenimo, net gi tuomet, kai smulkmenos buvo nė kiek nesusijusios su muzika.



Sensacija tampa Briano Wilsono haliucinacijų įkvėpta idėja pripilti smėlio ant įrašų studijos grindų. Visiems buvo svarbu sužinoti, kodėl Sydas Barrettas nusiskuto antakius, kaip Rockys Ericksonas ištvėrė elektrošoko terapiją.

Šios istorijos buvo perrašytos tūkstančius kartų kiekvieną mėnesį iš skirtingų perspektyvų visuose garsiausiuose žurnaluose. Ir šios asmeninės apokalipsės istorijos sudarė tik dalį žmonių tragedijų, tapusių desertu minioms.

Kiek mažiau spaudoje eskaluotas, bet ne mažiau vertas dėmesio - Danielis Johnsonas. Danielis negalėjo išmesti iš galvos įsitikinimo, kad daugybė žmonių ir vietų yra valdomi šėtono taip pat jis nesiliovė kovoti dėl tėvo dėmesio. Nepaisant ligų „suėstos“ sąmonės, Johnstonas išliko garsus indie roko atlikėjas. Jo frazes savo dainose naudojo tokios grupės kaip „Nirvana“, „Teenage Fanclub“ ir „Sonic Youth“.

Sydo ir Danielio dainos išliko iki šių dienų kaip fenomenalūs kūriniai, nepaliekant paraštėje aplinkybių, kuriomis vyko kūrybos procesas. Tad ko gi vis tik reikia miniai? Roko ar beprotybės?

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis