Perskaitysi – avinėliu pavirsi...

Prietarų kilmė

Prietarai nesiremia nei realia praktika, nei racionaliu žinojimu. Tai subjektyvus tikėjimas, pagrįstas nežinojimo baime. Yra trys rūšys prietarų: religiniai, kultūriniai ir asmeniniai.

Paradoksalu, tačiau nereligingam žmogui visos religinės apeigos ir pats tikėjimas neretai atrodo tarsi vienas didelis prietaras.

Dažniausiai prietarai yra kultūriniai, su jais susiduriama nuo seniausių laikų ir visuose žemės užkampiuose. Prietarai nėra vienodi, jų pobūdis gali skirtis nuo laikotarpio, šalies, miesto, amžiaus ar skirtingų socialinių grupių.

Tačiau beveik visuose istorijos perioduose aptinkama tokių prietarų kaip tikėjimas piktąja akimi, nuo nelaimių apsaugančiais arba laimę nešančiais amuletais.

Prietarai neišnykę ir dabar. Keista, jog naujųjų laikų žmonės, apsiginklavę faktais ir moksliniais laimėjimais, tiki iracionaliais dalykais, tiki ir netgi ima kurti savo asmeninius prietarus.

Asmeniniai prietarai dažniausiai siejami su sėkme – tai laimingi skaičiai, rašikliai, dienos ir bet kas, kas, žmogaus suvokimu, atnešė jam sėkmę vienokioje ar kitokioje situacijoje. Kaip pasakė vienas amerikiečių politikas: „prietaras – tai ignoravimo vaikas ir paguodos motina“.

Nežinojimas „žudo”, tad lengviausias kelias ištverti nežinojimą – susikurti jam paaiškinimą, o jei tas paaiškinimas išsipildė keliskart ir skirtingiems asmenims, tai tapo tarsi visuotinė definicija prietaringųjų pasaulyje.

Susikuri prietarą ir galiausiai nepastebi, jog ne jis paaiškina kažkokį reiškinį, tačiau tu imi elgis taip, jog prietaras pateisintų save. Taip savo išankstiniu nusiteikimu „užsiprogramuoji“ sėkmei arba nesėkmei.

Kiekvienas prietaras turi savo atskirą istoriją, tačiau laikui bėgant vienos istorijos išliko, kitas pakeitė naujos, o kai kurie prietarai netgi išnyko visai, nes kintat žmonių sampratai prarado savo aktualumą.

Penktadienis, 13-oji, ir juodi katinai

Prietarų aptinkama visur ir visada. Vienas žinomiausių ir labiausiai paplitusių prietarų: tikėjimas, jog penktadienis, 13-ta – nelaimes nešanti diena. Kai kurie viešbučiai netgi neturi skaičiumi 13 pažymėtų kambarių ir kai kuriais atvejais netgi aukštų.

„13“ laikomas velnio skaičiumi. Sakoma, kad šėtonas būtent 13-ąją dieną sugundęs Ievą nuraškyti obuolį ir suvilioti juo Adomą. Tądien pirmieji žmonės buvo išvaryti iš Rojaus, o mes, nusidėjėlių palikuonys, priversti gyventi taip, kaip gyvename, be visų rojaus malonumų.

Taip pat tądien Kainas nužudė Abelį ir pasėjo nesantaikos sėklą žemėje. Be to, su šiuo skaičiumi siejama ir paskutinioji vakarienė. Po paskutinės vakarienės, kur pavėlavęs 13-asis pasirodė parsidavėlis Judas, kitą penktadienį buvo nukryžiuotas Jėzus.

Ši diena pasirodo kas 212 saulės nusileidimų, (12 tai visiškos pilnatvės skaičius, o 13 – perteklius, didelis blogis) ir įneša baimes į kiekvieno prietaringojo mintis.

Kitas itin populiarus prietaras yra susijęs su juodomis katėmis. Juodą katę auginti namie, reiškia laimę ir saugius namus, o jei tokia katė perbėga kelią, vadinasi, nutiks kažkas negero. Kad būtų išvengta nelaimės paprasčiausias būdas apeiti katės perbėgtą vietą arba triskart nusispjauti per kairį petį.

Iki šių dienų yra išlikęs prietaras, jog nieko negalima prisidegti žvake, nes tai neša nelaimę. Prisidegant kažką žvake, o ne degtuku, jūroje miršta jūreivis. Seniau vienas iš jūreivių verslų buvo degtukų gabenimas, o jei žmonėms nebereiks degtukų, tuo užsiimantys jūreiviai nebeuždirbs pinigų ir mirs badu.

Nors šiais laikais degtukai tampa vis didesne retenybe, o jūreiviai seniai rado pelningesnių verslų, tačiau prietaras išliko. Taip pat yra ir kitų šio prietaro reikšmių: sakoma, jog prisidegimas žvake reiškia artimo žmogaus mirtį. Kadangi liepsna yra apsivalymo simbolis, jokiu būdu nevalia jos teršti, o jei suterši teks už tai atsakyti.

Neretai pas žmones namie galima aptikti virš durų pakabintą pasagą ar 7 dramblių kolekciją.

Turbūt visi kažkada ragavo keturlapio alyvos žiedelio ir mintyse tuo metu kartojo norą.

Šalia Vilniaus katedros, netgi, atsirado stebuklų plytelė – atsistoji ant jos, triskart apsisuki, tuo metu karštai galvoji apie savo norą ir jis kažkada būtinai išsipildys.

O kas, jeigu...

Prietarų nereikia ieškoto toli – jie visur aplink mus. Įdomu, kas nutiktų, jei kažkas ištrauktų visus Vilnelėje, po tiltu, vedančiu į Užupį, sumestus raktelius ir atrakintu visas ant jo sukabintas spynas? Tikėkimės niekas to nesugalvos padaryti ir amžiams užrakintos meilės liks saugios.

O jei jau kas atrakintų, teks nusipirkti maišą druskos ir per kairį petį išbarstyti, kad laimingi būtumėte ir jokios bėdos nesukliudytų. Tik pribarsčius pilnas pakampes druskos svarbu ant jos nepaslysti ir veidrodžio nesukulti, nes tada nė druska nebepadės ir sėdėsite 7 metus viengungiaudami ir nelaimių persekiojami.

Kai jau bėdos užklumpa, tai drauge apsigyvena ir naminukai, kurie pasižymi pomėgiu pradanginti viską, ko tik prireikia. Tačiau yra būdas naminukui įsiteikti. Kažkam pradingus, prie stalo kojos reikia pririšti nosinę ir pasakyti: „pažaisk, pažaisk ir atiduok”.

Kaip bebūtų keista, tai suveikia, ir dingęs daiktas labai greitai atsiranda. Gaila, tai negalioja pradingus sutuoktinei ar sutuoktiniui – matyt, jie per dideli, kad naminukai jų imtųsi... O jei visgi daiktas neatsiras ir būsite labai įniršę – jokiu būdu neišsiliekite ant vorų, kitaip „ubagais išeisite“ ir nelaimių neatsikratysite.

Ko bijojo Nepoleonas?

Be paprastų žmonių nemažai istorinių asmenybių taip pat priklausė prietaringųjų klubui. Vienas garsiausių istorinių politinių veikėjų Adolfas Hitleris savo sėkmės garantu laikė skaičių 7, jis netgi karinius veiksmus planuodavo septintą mėnesio dieną.

O žymioji nacių svastika – ne kas kitas, kaip senovės budistų saulės ugnies ir kūrimo simbolis, reiškiantis gyvenimo ratą. Taip pat prietaringumu pasižymėjo ir Napoleonas Bonapartas – jis paniškai bijojo kačių ir skaičiaus 13.

Gerai bent tiek, kad Vinstonas Čerčilis gyveno gerokai vėliau už Napoleoną – nežinia, kas būtų nutikę, šiems dviems vyrams susitikus, žinant faktą, jog Čerčilis, norėdamas išvengti nesėkmių, ne tik kad nevengė juodų kačių, tačiau pats jas ir augino. Kaip sakoma, draugus laikyk arti, priešus dar arčiau.

Krepšininkas Maiklas Džordanas po savo Chicago „Bulls“ šortais, visada vilkėdavo mėlynus savo universiteto „Notrh Caroline“ šortus, manydamas, kai tai jam atneš sėkmę.

Golfo žaidėjas Taigeris Vudsas tiki, jog laimę neša ne drabužis, o raudona spalva.

Kiekvienam leista rinktis, kuo jis tiki ir kuo netiki, tačiau, kaip pasakė vienas nežinomas asmuo: „Mano didžiausias prietaras – baudžiamasis kodeksas“. Tfu tfu tfu...

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis