Apie JĮ: Robertas Pattinsonas

Robertas Pattinsonas – vaikinas, dėl kurio seniai iš­protėjo turbūt pusė pasaulio moterų nuo pen­kerių iki šimto penkerių metų. Hm, perskai­čiusios šį interviu turbūt ir prisiekusios antisaulėlydininkės pradės palankiau jį vertinti. Sutik, tokių nor­malių garsenybių pasitaiko retai.

Blogiausia, kas buvo nutikę tau augant.
Labai daug meluodavau. Visą vaikystę man dėl to buvo priekaištaujama. Manau, greičiau­sia todėl ir tapau aktoriumi. Kai buvau jaunesnis žiauriai nejaukiai jaučiausi savo kailyje, todėl iš filmų nusižiūrėdavau skirtingų manierų. Tik tada nesugebėjau suprasti, kad tiesiog vaidinu.

Kas vaidinant tau nepatinka?
Grimas. Su juo neįmanoma nor­maliai jaustis. Negali prakaituoti, nes veidas pradeda tirpti. O kadangi negali prakaituoti - negali ir nervintis dėl scenos. Jei negali nervintis dėl scenos – negali normaliai komunikuoti su kitu akto­riumi. Neįsivaizduoju, kaip kitiems pavyksta tobulai vaidinti įsidėjus kontaktinius lęšius. Man tai atrodo neįmanoma.

Kaip tapai aktoriumi?
Už tėvų namo kampo buvo įsikūręs mėgė­jiškas dramos būrelis. Šešiolikos ten nuėjau suvaidinau – ir gavau pirmąjį agentą. Nuo tada viskas prasidėjo.

Kaip vaidindamas sugebėjai baigti mokyklą?

Per egzaminus filmavausi Pietų Afrikoje, tačiau vis tiek juos laikiau. Nors tėtis sakė: „Mesk tu tą mokyklą, būk aktorius". Beje, jis ir pasiūlė man imtis akto­rystės. Tėtis pats visą gyvenimą pardavinėjo automobilius, o prieš kelerius metus pradėjo rašyti... dai­nas. Nutarė siekti seniai pamirštos svajonės, todėl norėjo, kad ir jo vaikai neapleistų savųjų.

Kokį sunkiausią dalyką teko iš­mokti dėl filmo?
Nardyti. Kai fil­mavausi juostoje „Haris Poteris ir ugnies taurė“. Tris savaites mane rengė povandeninei scenai, kuri truko minutę.

Iki tol buvai Hario Poterio ger­bėjas?
Ne, iki perklausos nebuvau skaitęs nė vienos knygos. Pradėjęs filmuotis suglumau: Dieve, kiek daug žvaigždžių ten vaidina! Net vaikai. Juk jie – šių dienų dievaičiai. Nueik į bet kurią parduotuvę - pa­matysi jų atvaizdus. O čia staiga jie prieš tave - gyvi, kalbantys. Buvo kiek siurrealu. Susipažinęs su jais pamačiau, kad jie – visiškai kitokie žmonės, nei tikėjausi.

Tikėjaisi, kad vieną dieną ir pats tapsi dievaičiu?
Aš toks nesu.

Tie garsus vaikai iš „Hario Poterio" davė kokį patarimą?
Taip. Viską ignoruok ir gyvenk kuo normalesnį gyvenimą. Visada įma­noma sugalvoti, kaip išvengti dė­mesio ir žiniasklaidos.

Koks jausmas - būti garsiam?
Kai filmuojiesi, nėra jokio skir­tumo, garsus tu ar ne. Keliesi rytą penktą, o grįžęs nori tik griūti į lovą. Retai turi jėgų kam kitam.

Bet šlovei būdinga ir pranašu­mų?
O taip! Išvysti tiek gražių vieš­bučių tualetų visame pasaulyje. Tiksliau, pamatai gražiausiuosius.

O jos trūkumai?
Pamenu, anks­čiau, kai manęs klausdavo, ką gera davė šlovė, sakydavau, kad laisvę daryti, ką noriu. Tačiau galop su­pratau: kuo garsesnis esi tuo la­biau ribojami tavo veiksmai. Gali daryti ką nori tik tada, kai niekas tavęs nemato.

Kokia didžiausia tavo auka dėl šlovės?
Stengiuosi į ją apskritai nereaguoti ir jos nepastebėti. Kartais susimąstau, ar tinkamai elgiuosi, ar tai netrukdo man nor­maliai bręsti. Bet vis dar nežinau.

Kokiais atvejais šlovė tave gąs­dina labiausiai?
Kai aktorius tampa per garsus, nuolat malasi žurnaluose, nebesinori net žiūrėti jo filmų. Žmogus darosi neįdo­mus, nes ir taip viską apie jį žinai. Iš esmės tai labai blogai.

Atvykai į Holivudą jo užka­riauti?
Londone užsiėmiau mu­zika ir rimtai apie aktorystę negalvojau. Tada mano amerikie­tis agentas pasakė: „Klausyk, tu JAV nesilankei visus metus. Reikėtų atvykti ir nueiti į kokią at­ranką.“ Kaip tik patekau į „Saulėlydžio“ perklausą. Tiesą sa­kant nesitikėjau gauti šio vaid­mens ir nenutuokiau, kad filmas taps sensacija.

Ką manai apie merginas, kurios Įsimyli tavo „Saulėlydžio“ per­sonažą Edvardą?
Nenorėjau vai­dinti filme apie vampyrus, todėl pasistengiau sulaužyti kiekvieną Edvardo vampyriškos prigimties elementą. Norėjau, kad jis būtų žmogus, o vampyrizmas – tarsi liga, kurios požymiai – amžinas gyvenimas, superstiprumas ir supergreitumas. Taip pat pridėjau savybių, kurios, mano nuomone, būdingos tiems vyrams, dėl kurių moterys eina iš proto.

Kokios meilės istorijos tave įkvėpė?
Žinau, skambės banaliai ir sentimentaliai, bet tai – mano tėvų meilės istorija. Jie susitiko, kai mamai buvo 17-a, o tėčiui – 26-eri. Ir jie vis dar drauge.

Kaip manai, kodėl merginoms atrodai toks seksualus?
Todėl, kad jos negirdi kaip aš kalbu. Kuo žmogus daugiau tyli, tuo patrauk­liau atrodo.

Kaip jautiesi vadinamas sekso simboliu?
Keista, bet drauge bai­siai juokinga, nes dar prieš kelerius metus niekas nesutikdavo eiti su manimi į pasimatymus.

Dažnai klysti?
Jau pridariau mili­joną klaidų ir nesiliauju jų daręs. Niekada nesistengiu parduoti savęs kaip tobulybės ar įtikti kiek­vienam. Tai pavojinga.

Kada nors jauteisi pasiklydęs šiame gyvenime?
Daugybė žmo­nių, kasdien einančių į darbą ir nieko aplink save nematančių gali būti be galo patenkinti savo gyve­nimu. Kartais kokių nors reiškinių pajautimas gali būti skausmingas. Tačiau manau, kad kasdien įma­noma iš gyvenimo išspausti ką nors daugiau, jei tik leidi sau jausti. Visada gali kapstyti giliau.

Kokie tavo kartos bruožai tau nepatinka?
Mano kartos atsto­vams nepatinka girdėti, kad norint turėti pinigų nugyventi gražų gy­venimą, teks dirbti iki septynias­dešimties ir gauti nuolatinę algą. Dabar gali išgarsėti, kai esi labai jaunas. Mano karta nori visko iš karto. Mane tai stebina.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis