Gydytojai šiai anoreksija sergančiai merginai davė 48 valandas, bet...

Švedijoje gyvenanti 19-metė Cazandra Zetterberg prieš trejus metus viena koja jau buvo anapus - mergina svėrė vos 37 kilogramus ir buvo taip išsekusi, kad jos kūno temperatūra nukrito iki 34 laipsnių. Gydytojų prognozės nieko gero nežadėjo - 2 paros, per kurias paaiškės, ar Cazandra turės galimybę dar kartą pabandyti sugrįžti į normalų gyvenimą.

Dabar mergina pasakoja, kad jeigu ne jos mažosios sesutės ašaros, vargu ar ji būtų išsikapsčiusi. „Kuomet mane paleido iš ligoninės, aš į tai žiūrėjau kaip į galimybę ir vėl nevalgyti, tačiau tuomet pamačiau savo sesutę, žiūrinčią į mane su ašaromis akyse. Tai padėjo man suprasti, kad mano poelgiai veikia ne tik mane pačią, bet ir kitus. Kitą rytą jau buvau tvirtai nusprendusi kažką keisti“ - pasakoja Cazandra, dabar dirbanti asmenine trenere.

Mergina negali paaiškinti, kodėl vieną dieną nusprendė pradėti lieknėti: „Nežinau, kas mane paskatino taip elgtis. Galbūt mano savivertė buvo per maža ir maniau, kad numetusi svorio jausiuosi geriau. Viskas prasidėjo vasarą, kuomet išsikėliau sau tikslą numesti porą kilogramų, tačiau tas tikslas vis didėjo... Pradėjau skaičiuoti kiekvieną kaloriją. Mano dveji metai prabėgo galvojant apie maistą, svorio metimą ir skaičiuojant kalorijas. Nebuvo laiko draugams, šeimai ar mokyklai. Aš negalėjau susikoncentruoti. Prabudusi ryte nenorėjau keltis, nes žinojau, kad turėsiu valgyti. Beveik visą laiką gulėdavau lovoje, nes tiesiog nebeturėjau energijos ir drebėdavau iš šalčio. Tėvai vertė mane valgyti, o aš priešindavausi. Visiškai negalėjau kontroliuoti savęs ir savo kūno“.

Cazandra prisimena, kad kiekvienas, kuris tik užsimindavo apie maistą, tapdavo jos didžiausiu priešu: „Gerai prisimenu vieną dieną, kuomet mama bandė priversti mane suvalgyti bent morką. Visą dieną kovojome dėl tos morkos ir mama nepasidavė - ji prispaudė morką man prie burnos, tačiau tuomet aš visai pratrūkau. Griebiau peilį ir prispaudžiau jį prie savo pilvo, kartodama: „Aš noriu numirti, mama, nejaugi tu nesupranti?“. Tai tik vienas prisiminimas iš to košmaro, kurį turėjo praeiti visa mano šeima dėl mano valgymo sutrikimo“.

Dabar Cazandra - tarsi visai kitas žmogus: „Kiekvieną rytą prabundu dėkinga už suteiktą šansą gyventi ir už tai, kuo dabar esu. Be abejonės, vis dar būna blogų dienų, tokių dienų pasitaiko visiems ir aš turiu jas įveikti. Aš galiu valgyti ką noriu ir kada noriu. Jaučiuosi atgavusi savo gyvenimą. Jaučiuosi stipresnė nei bet kada iki šiol“.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis