Pakliuvus į bulimijos spąstus: sveikam žmogui beveik neįmanoma suvokti, kokia tai stipri priklausomybė

Istorija dar nebaigta. Pergalę skelbti per anksti. Nervinė bulimija 22 metų Liucijai paliko kūno žaizdų, suvėlė mintis. Padėti gali tik gydytojai. Jos išpažintis primena posakį „Vienas lauke – ne karys“: turi kalbėtis apie slegiančius dalykus, nes viena jų gali neįveikti.

Kreivi veidrodžiai

Trylikametei Liucijai atrodė, kad ji storulė. 60 kilogramų sverianti 166 centimetrų mokinė nusprendė antsvorio atsikratyti. „Negalvojau apie ūgio ir svorio santykį – tik apie kilogramus, dėl kurių, kaip man atrodė, nesu populiari tarp bendraamžių, - prisimena Liucija. - Retsykiais klasės draugai pavadindavo rubuile, pasišaipydavo ir brolis. Vaikai buvo žiaurūs, o aš – jautri. Pradėjau anksčiau bręsti nei kitos mergaitės, todėl apvalumai ryškėjo. Vaikiška galvele nesuvokiau, jog niekada nebūsiu stambi, nes tėvai ir seneliai liekni. Genai nebūtų leidę „išplatėti.“ Liuciją nervino viskas: per putlūs skruostai, ryškėjanti krūtinė, klubai. „Pamenu, vilkėdama prigludusius drabužius jausdavausi lyg statinė. Atsistodavau prieš veidrodį, įsijungdavau muziką ir šokdavau porą valandų – kad tik suplonėčiau.“

Vieną dieną mergaitei į rankas pakliuvo paauglėms skirtas žurnalas. Jame buvusi storulė pasakojo, kaip pavirto gulbe, deja, labai ligota... Bulimija serganti mergina dalijosi liūdna patirtimi su žurnalo skaitytojomis. „Na ir kas, kad serga, - užtat liekna, - šovė į galvą Liucijai. - Štai mano išsigelbėjimas – maistą reikia valgyti ir atryti.“ Namie suaugusiųjų nebuvo, todėl Liucija nusliūkino į tualetą ir pabandė išvemti pietus. Nepavyko.

Shutterstock

Susinaikinimo programa

„Nepraradau vilties, vėl bandžiau pašalinti maistą. Pagaliau – pietūs atsidūrė unitaze! Buvo siaubinga. Skrandis juk šiaip maisto atiduoti nenori. Tualete užtrukdavau po valandą. Kaskart iš jo išėjusi žadėdavau daugiau taip nedaryti. Bet po pusvalandžio ausyse skambėjo pašaipus storulė, o TV ekrane mačiau tik lieknas merginas. Taigi vėl bėgdavau į tualetą ir kišdavau pirštus į burną. Ką ten pirštus – kone visą plaštaką susigrūsdavau. Nuo nevalingo žandikaulio sukandimo ant pirštų atsirado žaizdų, jos dažnai pūliuodavo. Taip ir gyvenau. Tėvams nekilo jokių įtarimų.“

Liucijos šeima kartą per savaitę įsigydavo maisto septynioms dienoms. Tačiau bulimija susirgusi dukra beveik viską sudorodavo per dvi dienas. „Namiškiai netruko pastebėti, kad maistą ryte ryju. Priekaištavo, bet apie bulimiją nepagalvojo. Jie manė, kad vaišinu visas kiemo drauges.“ Tariamas Liucijos antsvoris niekur nedingo. Persivalgymo priepuoliai dažnėjo. Mergaitė nežinojo, kaip juos suvaldyti, todėl stengėsi valgyti du kartus per dieną vis to paties maisto: kalnas lietinių, apie kilogramas arbatinių sausainių, suteptų sviestu, ir pusė pakelio manų kruopų. „Viską sukišdavau vienu prisėdimu. Nerealu? Maistas mistiniu būdu tilpdavo į skrandį, bet skausmas buvo veriantis, užspausdavo visus organus. Kartais negalėdavau išsitiesti. Tačiau tai nesutrikdydavo ritualo: eiti į tualetą, atryti maistą, o po poros valandų kimšti naują porciją. Valgiau ne iš alkio. Mane valdė didelis nerimas, persekiojo mintis reikia prisivalgyti ir viso to atsikratyti. Iš tiesų to nė negaliu vadinti valgymu. Tai rijimas: dešros, makaronų – bet ko.“

Liucija taip kamavosi, kol baigė vidurinę mokyklą. Sako išmokusi pergudrauti tėvus. Kai šiems parūpo, ko dukra taip užsibūna tualete, ji paslėpė po lova tuščią stiklainį ir vemdavo į jį. „Kambaryje pagarsindavau muziką, o prieš akis pasidėdavau kokį nors leidinį su lieknos merginos nuotrauka. Pykindavo iki ašarų. Sutrūkinėjo odos kapiliarai, skaudėjo pilvo raumenis, ėmė klibėti ir gesti dantys. Jei nepavykdavo išsivemti, nervindavausi. Svoris per tuos kančios metus sumažėjo gal keliais kilogramais.“

Pirmoji išpažintis

Baigusi mokyklą Liucija išvažiavo studijuoti į kitą miestą ir apsigyveno bendrabutyje. „Kartu su manimi gyvenanti mergina pirmoji sužinojo, kad sergu. Stiklainį po lova bendrabutyje pakeitė šiukšlių kibiras. Didžiausia šventė būdavo sekmadienis, nes grįžusi iš namų į bendrabutį surydavau visą savo ir draugės atsivežtą savaitės maistą. Kai naminio maisto nelikdavo, kimšdavau arbatinius sausainius, makaronus, sumuštinius. Negalėdavau sustoti.“ Mergina nutraukė beveik visus ryšius su išoriniu pasauliu, retai kur išeidavo, kad tik būtų daugiau laiko prisiryti ir kuo greičiau tai pašalinti. Nežinodama, kaip padėti, kambario draugė netgi bandė kelias dienas nevalgyti Liucijos akivaizdoje. Deja. Tuo tarpu tėvai namuose po Liucijos lova aptiko vis dar tebeslepiamą stiklainį ir pareikalavo pasiaiškinti. „Gavau iš jų SMS: Grįši – pasikalbėsime. Labai bijojau, kad tėvai viską sužinos, todėl melavau apsinuodijusi maistu. Manau, jie nepatikėjo.“

Shutterstock

Meilės gūsis

Pažintis su vaikinais ir merginomis Liucija mezgė internetu. „Virtualioje erdvėje turėjau daugybę vaikinų, skaitydavau jų komplimentus, jie siūlydavo draugauti, kartais prisipažindavo įsimylėję. Nieko rimta su nė vienu iš jų neketinau pradėti. Rūpėjo tik ryti maistą. Be to, maniau esanti nepakankamai liekna, kad kuriam nors patikčiau. Draugystes atidėjau iki geresnių laikų.“

Vis dėlto vienam interneto pažįstamam pavyko pelnyti Liucijos simpatijas. Vaikinas buvo iš gretimo miesto. Netrukus jie pradėjo susitikinėti, vienas pas kitą svečiuotis. „Man tai buvo kančia, ypač jei važiuodavome pas vaikino tėvus. Jo mama – puiki kulinarė, visada paruošdavo gardaus maisto. Turėdavau jo atsisakyti, o jei ką nors suvalgydavau, cimpindavau naktį į tualetą. Jei kas nors būtų pabudęs, turėjau sugalvojusi pasiteisinimą: suviduriavau. Apgavystės mylimojo namuose truko pusmetį. Vaikinas nuolat klausinėjo apie negyjančias žaizdas ant rankų. Stebėjosi, kodėl manęs neįmanoma nutempti į kavinę. Privalėjau jam atskleisti tiesą.“ Liucija suprato, kad apie ligą vaikinas nieko nenutuokia, todėl pradėjo nuo teorijos, galop išlemeno serganti bulimija. „Sveikam žmogui sunku paaiškinti, kodėl negaliu sustoti valgyti ir vemti. Draugas beveik nieko nesuprato, tik per baidarių žygį pamatęs, kaip man bloga prisirijus maisto, suvokė: tai labai rimta.“

Liucija niekada nesikreipė į psichologus ar dietologus. Ieškojo informacijos apie ligą internetu, žiūrėjo televizijos laidas. Kodėl? Bijojo, kad ją gydytojai pačiups ir uždarys į ligoninę. Mergina naiviai manė pati galinti pasveikti. „Bandydavau suvalgyti truputį maisto ir išeidavau iš namų, kad nekiltų pagunda jo atsikratyti. Stengiausi rinktis nekaloringus produktus: jokių makaronų, kepsnių, saldumynų. Valgiau tik du kartus per dieną. Tais metais vėmiau tik 20 kartų. Nesistebėkite – anksčiau tai darydavau kelis kartus per dieną.“ Po metų pažinties Liucija su vaikinu išvažiavo į Angliją. Čia teko gyventi drauge su dviem šeimomis, todėl pašalinti maistą iš skrandžio buvo labai keblu. „Per tris mėnesius tik kelis kartus tai dariau“, - tikina mergina.

Dabarties pragiedruliai

Ar Liucija jautėsi nuskriausta, vieniša, įžeista, kad taip lengvai įkliuvo į bulimijos spąstus? „Kažin, ar man trūko meilės, - svarsto mergina. - Priešingai, atrodė, kad pasaulis sukasi aplink mane. Esu maksimalistė. Liekninausi, nes maniau privalanti turėti visa, kas geriausia. Taip pat ir išvaizdą.“ Grįžusi iš Anglijos Liucija su mylimuoju susituokė. Šeimos gyvenimas padėjo jaunai moteriai šiek tiek atsitiesti. „Nebegalėjau savęs žaloti. Nebegalėjau vėl imtis savo ritualų, nes būčiau nuvylusi vyrą. Naktimis būdavo sunku: regėdavau kalnus maisto ir plyštantį skrandį. Dar ir dabar akys nusėtos sutrūkinėjusių kapiliarų, gerklė sutinusi, pykčio priepuoliai ir nerimas rodo, kad nepasveikau. Bulimija – psichikos sutrikimas. Tampi priklausoma nuo maisto, gyveni, kad rytum. Gali net mylimiausią žmogų pasiųsti velniop, jei bus sutrukdyta vemti. Turi nutikti kas nors baisaus, kad suprastum, kas tavęs laukia. Man iškrito dantys, mėnesinėmis sirgdavau tik kartą per pusmetį. Su vyru norėjome susilaukti vaikų. Pavyko pastoti, deja, vaisiaus greit netekau. Tie, kuriems nėra tekę susidurti su bulimija, nesupranta, kad liekna mergina veidrodyje save mato labai storą, kad po kiekvieno kąsnio jaučia kilogramus klojantis ant kūno.“

Šiuo metu Liucija sveria 48 kilogramus. „Mano mama tokio pat ūgio ir sveria beveik tiek pat. Tai genetika. Manote, esu liekna ir neturiu kuo skųstis? Sugedusius dantis iki šiol taisausi, mėnesinėmis sergu tik gerdama vaistus. Plaukai šiek tiek atsigavo, bet dažnai skauda visus organus, bijau priaugti bent pusę kilogramo, todėl tenka atsisakyti gardaus maisto. Kalėdos, gimtadieniai man yra tikra kančia – o jei neatsilaikysiu ir nuo stalo nušluosiu visą maistą? Trečius metus pavyksta vemti labai retai, bet vis dar iš naujo mokausi valgyti. Dar nepasveikau. Mane labai palaiko vyras. Jis nevalgo vakarais, kad manęs neerzintų. Jeigu iš darbo grįžtu susinervinusi, paprašau jo ištuštinti šaldytuvą, kad nematyčiau maisto. Kartais pagalvoju: man sunku, bet vyrui – taip pat, nes jis išgyvena viską, tarsi pats sirgtų.“

---

P.S. Apie Liuciją COSMO papasakojo keliems medikams, gydantiems mitybos sutrikimus. Jų nuomonė vieninga: savarankiškai pasveikti jai šansų itin mažai. Tik nereikia manyti, kad gydytojai, sužinoję apie bulimiją, tuoj čiups, suriš ir nuvežę į ligoninę uždarys. Žinoma, profesionalų konsultacijos gerokai pagreitintų gijimą, tačiau gydytis turi apsispręsti pats ligonis. Gydytojas gali tik suteikti informacijos, padėti suvokti, kas vyksta, ir apsvarstyti gydymo galimybes.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis