„Kiek kainuoja abortas?“ – 3 istorijos apie akimirką, kai reikėjo pasirinkti...

O jei reikėtų galvoti apie abortą? Tikimės, tau tai liks tik retorinis klausimas. Tačiau trims mūsų herojėms jis tapo realus. Kiekviena jų po bemiegių naktų priėmė savo sprendimą. Teisingą ar ne – nuspręsti gali tik jos.

Lietuvoje beveik 5000 moterų kasmet renkasi abortą – maždaug dvylika iš tūkstančio vaisingų moterų. Bet tai palyginti mažai. Prieš 40 metų tūkstančiui vaisingų moterų tekdavo 50 abortų, o 1990 metais bendras abortų skaičius pasiekė piką: 50 tūkstančių. Keista, kad mes iki šiol diskutuojame apie galimybę juos uždrausti. Remiantis šalių, kuriose abortai yra uždrausti, statistika, tiesioginio ryšio tarp šio draudimo ir gimstamumo didėjimo nėra. Kaip ir nėra vieno atsakymo į klausimą, ar jam ryžtis. Kiekviena mūsų jį suranda pati.


Elena, 38 metų

„Jis jau studijuotų“


Su Povilu pradėjome draugauti pirmajame kurse. Sužinojusi, kad laukiuosi, net neišsigandau: gautume šeiminį bendrabutį, dėstytojai į nėščias mamas žiūrėjo supratingai, Povilą mylėjau, mūsų santykiai buvo puikūs. Maniau, jis tikrai reaguos ramiai. Pamenu, drauge grįžome iš paskaitų, lyg tarp kitko pasakiau: „Aš nėščia“. Povilas sustingo, įsmeigė į mane sutrikusį žvilgsnį ir sugebėjo išspausti vieną vienintelę frazę: „Kiek kainuoja abortas?“


Man pakirto kojas. Galva sukosi. Negalėjau patikėti savo ausimis. „Supranti, dabar netinkamas laikas, – apkabino mane Povilas. – Reikia mokytis, siekti karjeros. Tu nebijok, viena mano pažįstama darėsi abortą, nieko ten baisaus. O vaikų mes visada spėsime turėti.“ Nieko jam neatsakiau – buvau tiesiog suakmenėjusi. Prie bendrabučio durų Povilas mane pabučiavo ir atsisveikino: „Ryt nuvešiu tave į ligoninę“.


Vatinėmis kojomis pakilau į kambarį, atsiguliau ir užsiklojau galvą antklode. Pasitarti nebuvo su kuo. Draugės mane pasmerktų, o su mama beveik nebendravome. Nutariau: „Pasiliksiu. Pati išauklėsiu“.


Rytą į duris pasibeldė Povilas. „Pasirengusi?“ – „Gali atsisakyti tėvystės ir mane mesti, bet aš niekur nevažiuosiu.“ Turbūt jis pajuto mano balse abejonę. „Tu neturi teisės spręsti viena. Jis ir mano vaikas. Rinkis daiktus!“


Ligoninėje – tokios pat mergaitės kaip aš. Vieną atvarė vyras. Kitą – mama, kuriai nereikėjo gėdos. Kai atėjo mano eilė, paklausiau: „Ar skaudės?“ Anesteziologas nieko neatsakė. Pažiūrėjo kaip į tuščią vietą ir pritaikė nejautrą. Mechaniškos komandos: „Išskėsk kojas. Aparatas. Galvą žemyn!“


Kūną apima silpnumas. Tarsi iš šalies regiu procedūrinę, gydytojus, save. Man atrodo, girdžiu vaikišką verksmą. „Nebijok, mažyli, viskas bus gerai. Mes tuoj iš čia išeisime.“ Atmerkiu akis. Ant pilvo – ledas. Apatinę kūno dalį persmelkia skausmas, o iš mano akių byra ašaros. Viskas, vaiko nėra.


Nemiegojau visą naktį, dusau nuo raudų ir neapykantos. Rytą Povilas pasirodė ant mano slenksčio ir pasakė: „Atleisk, aš išsigandau. Myliu tave, noriu susilaukti su tavimi vaikų. Susituokim!“ Aš norėjau tik viena: kad šis žmogus dingtų iš mano gyvenimo visiems laikams. 10 metų neprisileidau vyrų. Sukau tik lengvus romanus. Man buvo 30 metų, kai sutikau savo vyrą. Dabar mes auginame dvynius ir sūnų. Aš vėl laukiuosi. Tačiau vis tiek labai dažnai galvoju apie savo negimusį vaiką. Turbūt jis jau studijuotų ir būtų geras pavyzdys mano jaunėliams.


Olga, 29 metų

„Negalėčiau į jį žiūrėti“


Tai buvo tipiškas vakarėlis su draugų kompanija. Jau ruošiausi išeiti, kai vienas iš vaikinų pasišovė mane parvežti namo. Pakeliui paplepėjome apie bendrus draugus. Buvau jau visai netoli namų, kai jis sustojo šalia garažų masyvo – atseit prispaudė reikalas. Kai grįžo, pratęsėme pokalbį. Kažką jam įsijautusi pasakojau, kai jis staiga mane prisitraukė ir pamėgino pabučiuoti. Nusisukau. Tada jis šiurkščiai sugriebė mane už smakro ir pasuko galvą į save. Jo akys švietė piktu azartu: „Tik pamėgink priešintis!“


O toliau kaip košmare, kai mėgini bėgti, bet negali. Jis sugriebė man už rankų ir taip pasuko, kad nebegalėjau pajudėti. Suplėšė palaidinę ir nusismaukė džinsus. Tuo metu iš visų jėgų mėginau išsisukti, tačiau kaskart, kai atrodė, kad tuoj pavyks, gaudavau kumščiu į veidą taip, kad akyse sutavaruodavo balti ratilai. Negalėjau net suglausti kojų – jis jau buvo tarp jų ir judėjo vis greičiau.


Atrodė, tai tęsėsi amžinybę. Kai viskas baigėsi, prievartautojas ramiai grįžo į vairuotojo vietą ir įjungė variklį. Sustojo prie sankryžos, atidarė duris ir pasakė: „Lauk“.


Nežinau, kaip atsidūriau namie. Uždariusi buto duris, susmukau ant grindų ir pradėjau raudoti. Jaučiausi purvina, pažeminta. Mane pykino, man skaudėjo ir draskė neapykantos, gailesčio sau jausmai. Viskas tuo pat metu.

Kai šiek tiek atsigavau, paskambinau draugams. Jie tuoj pat atlėkė. Nutarėme, kad reikia kreiptis į policiją. Buvo daug apklausų, popierių, aiškinimųsi. Vieną dieną man paskambino prievartautojo mama – pasiūlė pinigų, kad atsiimčiau pareiškimą. Atsisakiau. O po mėnesio mane pradėjo pykinti, apėmė keistas snaudulys. Nėštumo testas buvo teigiamas.


Ką jaučiau? Buvau siaubingai sutrikusi. Negaliu pasakyti, kad norėjau aborto. Vargu ar kokia moteris nori rizikuoti sveikata ir vėliau kankintis dėl galimų padarinių. Tačiau kai esi priversta rinktis – abortas ar kasdien matyti vaiką tave išprievartavusio vyro akimis ar balsu, – sprendimas bent jau man buvo akivaizdus. Praėjo penkeri metai. Mano prievartautoją pasodino. Aš ištekėjau. Auginu du vaikučius. Tai – gyvenimas, apie kurį svajojau. Esu tikra, kad jame neatsirastų vietos tam vaikui.


Marija, 24 metų

„Gerai, kad tada neišsigandau“


Mano dukrelei buvo vos metukai, kai vėl pastojau. Vyras gerai uždirba, tėvai padeda, su mamos ir žmonos vaidmeniu susitvarkau puikiai. Nėštumas manęs visiškai neišgąsdino. Atvirkščiai, apsidžiaugiau. Pakylėta nuėjau pas ginekologę. Tačiau ji mane nutupdė žemyn: „Reikia daryti abortą“.


Ji ką, juokauja? Negalėjau patikėti savo ausimis. Abortą? Kodėl?! Senyva gydytoja susierzino: „Jei sakau, kad reikia, vadinasi, reikia. Jūs neseniai gimdėte, organizmas dar silpnas. Susirgsite, kils pavojus persileisti.“ Tačiau aš užsispyriau: „Gal susirgsiu, o gal ir ne. Gimdysiu“.


Ji šaltai atsakė: „Ateikite po dviejų mėnesių“. Išėjau labai sunkia širdimi. O jei iš tiesų neišnešiosiu kūdikio? Palengvėjo tik kai grįžusi namo pamačiau vyrą, supantį mažylę. Kai po poros mėnesių grįžau, gydytoja paklausė, ar nepersigalvojau. Pasakiau, kad ne, ir ji su manimi liovėsi kalbėtis. Be žodžių nusiuntė atlikti tyrimų, tyliai juos tyrinėjo, sausai informavo, kada vėl ateiti, ir net neatsakė į mano atsisveikinimą. Neturėjau jokio noro kęsti tokio elgesio, todėl užsirašiau į gimdymo namų, kuriuose buvau gimdžiusi, motinystės centrą.


Netrukus pradėjo pildytis ginekologės pranašystės. Dažnai pasigaudavau infekcijų. Pakakdavo 20 minučių pabūti šaltyje, ir atguldavau su temperatūra. Tik išsirašau iš ligoninės, grįžtu namo ir vėl atgal. 15-ąją nėštumo savaitę gydytojas įspėjo: „Gresia persileidimas“. Atsiguliau į ligoninę ilgam.


Kiekvieną dieną manęs laukdavo lašinės, injekcijos, tabletės. Ant mano kūno neliko sveikos vietos – nuo adatų jis buvo nusėtas violetinėmis, geltonomis, pilkomis mėlynėmis. Kartą į palatą užėję medicinos studentai pamatė mane ir išsigando. Ištverti padėjo tik vyro rūpestis ir mintis, kad visa tai – dėl mūsų vaiko.


Gimdymas praėjo normaliai. Ant rankų sūnų paėmęs vyras nebesulaikė ašarų: „Mes susitvarkėme!“ O aš žiūrėjau į juos ir galvojau: jei būčiau išsigandusi ir pasidavusi, šitos laimės nebūtų.


KĄ ŽINOTI BŪTINA


Abortai būna medikamentiniai (neįteisinti Lietuvoje) ir chirurginiai. Pirmuoju atveju nėštumas nutraukiamas specialiu vaistiniu preparatu, kontroliuojant gydytojui ir tik iki 63 nėštumo dienos (skaičiuojama nuo pirmos paskutinių mėnesinių dienos). Jo efektyvumas – 95 proc. Toks abortas švelnesnis nei chirurginis, nors ir jam būdinga šalutinių poveikių. Dažniausiai pasitaiko: užsitęsęs kraujavimas dėl gimdoje pasilikusių nėštuminių audinių, gimdos uždegimas, karščiavimas, pilvo skausmai. Gali sutrikti endokrininės sistemos veikla, menstruacinis ciklas, pasikeisti svoris, išsivystyti metabolinis sindromas (hormoninių, medžiagų apykaitos ir klinikinių sutrikimų kompleksas). Kartais tai komplikuoja kitą nėštumą.


Chirurginis abortas gali pažeisti gimdos kaklelį, gimdą, sukelti infekcijų. Labai retai, tačiau pasitaiko ir mirties atvejų. Įvertinti riziką labai sudėtinga – įtaką daro labai daug veiksnių. Ir tikrai egzistuoja galimybė daugiau niekada nebepastoti.


Psichiniai nėštumo nutraukimo padariniai vadinami poabortiniu sindromu. Tai gali būti naktiniai košmarai, stiprus liūdesys, depresija, situacijų, primenančių abortą, baimė, kankinantis netekties jausmas, kuris aplanko tą dieną ar mėnesį, kai vaikas būtų turėjęs gimti. Be abejo, simptomų atsiranda tikrai ne kiekvienu atveju, dažnai – net ne iš karto. Kai kurios moterys, pasak psichologų, gailisi net ir praėjus 40–50 metų.


Jei mergina nutarė abortą daryti savo noru, o ne spaudžiama kitų, iš pradžių jai gali net palengvėti. Tačiau tai nereiškia, kad praėjus kuriam laikui jos nepradės kamuoti netekties jausmas. Gali būti, kad ji net nesusies to su abortu – tiesiog manys, kad liūdna, nes yra pavargusi ar dėl ko nors kita. Psichologai pastebi, kad abortas dažnai paveikia ir santykius, ypač – seksualinius. Moteris gali net pradėti jausti pasibjaurėjimą partneriu, bijoti sekso.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis