Pačios populiarios pasaulio dietos ir visa tiesa, kurią apie jas turėtum žinoti

Bent kartą per dešimtmetį pasirodo dieta, kuri pakeičia mūsų suvokimą apie sveiką gyvenseną. Tačiau iš tikrųjų juk svarbu ne mados – svarbiausia, kad gerai jaustumeisi ir būtum sveika!  

Taisyklingos mitybos piramidė žinoma jau palyginti seniai. Jos pagrindas – grūdai, duona, makaronai, bulvės, aukščiau – daržovės, vaisiai, žalumynai, toliau – mėsa, žuvis, kiaušiniai, pieno produktai, sveikas augalinis aliejus, o pačiame viršuje – šiek tiek ydų ir nuodėmių: gyvulinių riebalų ir saldumynų. Regis, viskas aišku ir logiška, tik štai sulieknėti laikantis tokios mitybos piramidės tiesų sekasi ne visiems. Tenka ieškoti tinkamų dietų, derinti produktus, valgyti tam tikromis valandomis, visiškai nevalgyti (jokiu būdu nesiūlome!), dėti maistą į mėlynas lėkštes, nes mėlyna spalva neva mažinanti apetitą (neva!), valgyti ananasų, nes jie degina riebalus. Irgi neva? O tada kyla logiškas klausimas: ką daryti, jeigu visa, ką mes girdėjome apie sveiką gyvenseną, yra melas?


Kuo mažiau riebalų


Jeigu peržiūrėtume pastarųjų 60–70 metų dietas, pamatytume, kad visose užkoduota dalis komercijos arba nepagrįstų mokslo ambicijų. Ne, tai nereiškia, kad iki XX a. nebuvo nesąžiningų mokslininkų ar gudrių pardavėjų. Tiesiog labai ilgai žmonės gyveno maisto deficito sąlygomis. Tik nedaug turtingų žmonių galėjo sau leisti gyvenimo malonumus, tarp jų ir valgyti tris kartus per dieną.


Šeštąjį XX a. dešimtmetį situacija, ypač Amerikoje, dietų mekoje, pasikeitė: parduotuves užplūdo perdirbti produktai ir pusgaminiai. O kiek naujų maisto apdorojimo technologijų buvo išrasta! Vien margarino gamyba ko verta: imi pigių augalinių riebalų, sušildai, suspaudi aukštu slėgiu – ir štai tau beveik grietinėlės sviestas. Gyvenk ir džiaukis! Deja.


Medikai netruko pastebėti, kad sotūs ir patenkinti žmonės ėmė storėti ir mirti nuo infarktų – kur kas dažniau nei anksčiau. 1955 metais už širdies tikrąja šio žodžio prasme griebėsi ir JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris.

Stipriausi protai jau iki tol mėgino suprasti, kas vyksta. Jie išanalizavo pasikeitusį racioną ir išrutuliojo dvi teorijas: vieni dėl visko kaltino rafinuotus produktus ir cukrų, kiti – riebalus.


Ancelis Keysas, atstovaujantis antrajai stovyklai, teigė, kad didžiausia blogybė – gyvulinės kilmės riebalai. Jis sukūrė širdies dietų hipotezę (diet-heart hypothesis). Svarbiausias, raktinis, žodis – hipotezė. D. Eisenhowerio gydytojas Paulas Dudley White'as buvo linkęs tikėti Ancelio Keyso tyrinėjimais. Taip širdies dietų hipotezė tapo valstybine doktrina, o riebalų vartojimą ribojanti dieta turbūt yra pirmoji, kurios ėmė laikytis žmonija. Kiaušiniai ir sviestas buvo paskelbti nepageidaujamais produktais, grūdiniai produktai – pačiu naudingiausiu maistu.


O čia dabar kas?! Ancelis Keysas hipotezę apie gyvulinių riebalų žalą paskelbė atlikęs 22 šalių gyventojų tyrimus. Tačiau tas šalis, kurių gyventojų sveikatos būklė žlugdė jo teoriją, mokslininkas tiesiog išbraukė. Pavyzdžiui, Prancūziją. Jos gyventojai mėgsta riebų kepenų paštetą (foie gras – mmm, garsusis žąsų arba ančių kepenėlių paštetas…), neatsisako sviesto ir grietinėlės padažų, bet Keyso laikais (ir netgi visiškai neseniai, XXI a.) buvo viena iš sveikiausių tautų pasaulyje. Dar svarbiau, kad nė vieni ilgalaikiai tyrimai nepatvirtino, jog žmogus, apribojęs gyvulinių riebalų vartojimą, išties gali apsisaugoti nuo širdies ir kraujagyslių ligų.


Beje, kaip tau virta vištos krūtinėlė? Jei atvirai, labiau primena plastmasę nei paukštieną, ar ne? Noras valgyti skaniai – jokie kaprizai. Kad žmogus išgyventų, jam reikėjo akstino pirmenybę teikti tiems produktams, kurie labiau pasotina. Mūsų kūnas į riebų ir saldų maistą linksta fiziologiškai. Pašalink iš natūralaus maisto riebalus – viskas, jokio malonumo nei protui, nei širdžiai, nei skrandžiui. Bet jeigu vietoj jo įdėtume cukraus... Amerikos cukraus pramonė pasičiupo Keyso hipotezę, pasiryžusi kone nusikaltimui – sunaikinti sviestą ir riebią mėsą, kad įtvirtintų savo produktą, pridėtų jo beveik į kiekvieną patiekalą. Cukrininkams pavyko. Tik vargu ar dėl to kas nors tapo sveikesnis.


Atkinso dieta, arba Dar šoninės!


Robertas Atkinsas buvo ne dietologas, o kardiologas. Kaip ir daugumai XX a. vidurio gydytojų, jam teko rinktis – cukrus ar riebalai? R. Atkinsas buvo tikras: maistas, kurį žmonija vartojo beveik per visą savo gyvavimo istoriją, negali būti kenksmingas. Ir pacientams jis skyrė kiaušinių, riebios mėsos, sūrių, grietinės, riešutų.


Gydytojas sukūrė sistemą, svorio metimo procesą suskirstęs fazėmis. Per pirmąją fazę angliavandenių kiekis smarkiai ribojamas: 5–10 g per dieną (vienas nedidelis obuolys – jau 20 g!). Pacientai lieknėjo, atsikratė diabeto ir širdies problemų. 1972 metais Robertas Atkinsas išleido knygą Mitybos revoliucija (Dr. Atkins New Diet Revoliution). Nepaisant kritikos, šis ir dar kiti du knygos leidimai pateko į populiariausiųjų knygų sąrašus. Lietuvių kalba ši knyga išleista 1999 metais.


O čia dabar kas?! R. Atkinsas nebuvo mokslininkas. Jo metodo sėkmę patvirtino ne moksliniai tyrimai, o žmonės: iš pradžių šimtai tiesioginių pacientų, paskui – tūkstančiai tų, kurie prisitaikė jo mokymą perskaitę knygą. Mokslo bendruomenė buvo įsitikinusi: gyvuliniai riebalai mirtinai pavojingi sveikatai. Greitai turtėjantis Atkinsas nepatiko kolegoms. Kai 2003 metais gydytojas paslydo, susitrenkė galvą ir dėl to pateko į komą, pasklido gandų, esą jį ištikęs širdies smūgis, išprovokuotas jo paties dietos.


Dukano metodas: tik baltymai


Terapeutas Pierre'as Dukanas antsvorio kamuojamus pacientus pradėjo gydyti 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį – tuo metu, kai galiojo vienas visuotinis metodas: mažinti dienos kalorijų kiekį. P. Dukanas matė, kad tai neveikia. Ir jis pasitelkė logiką: jeigu riebalai – blogis, angliavandenių situacija neaiški, vadinasi, lieka baltymai. Taip savo mitybos sistemos pradinei fazei jis paliko kone vienus baltymus, tik vėlesniais etapais pamažu įtraukė kitų maistingųjų medžiagų. Bet labai nedaug.


2000 metais P. Dukanas išleido knygą Je ne sais pas maigrir (Aš nemoku lieknėti), ji akimirksniu tapo bestseleriu. Iš karto pasirodė ir produktų linija „pagal Dukaną“. Dieta, tiesą sakant, veiksminga ir iki šiol populiari, pasak gandų, kaip tik jos laikėsi Kate Middleton prieš vestuves ir gimus vaikams.


O čia dabar kas?! Niekas nesiginčija: P. Dukano dieta lieknina. Bet priekaištų šiai dietai galima prirašyti ne vieną puslapį: pernelyg daug baltymų gali būti labai žalinga, netgi mirtina, be riebalų snaudžia nervų ir reprodukcinės sistemos, taip pat gali sutrikti medžiagų apykaita. Bet ką tai jaudina, jei gali atrodyti kaip princesė? Arba Kembridžo hercogienė, jei jau norime būti visiškai tikslūs.


Vegetarizmas pagal kinus


2005 metais visa, ką žinojome apie mitybą, vėl ėmė kelti abejonių. Gydytojas Colinas Campbellas išleido knygą The China Study (Kinijos tyrimas), kurioje visi gyvulinės kilmės produktai buvo paskelbti absoliučiu žmonijos blogiu. Knygos pagrindu tapo Oksfordo ir Kornelio universitetų tyrimai. C. Campbellas buvo tarp juos atlikusių mokslininkų. Per ekspediciją į Kiniją jie surinko duomenis apie 65 regionų gyventojų mitybos įpročius. Išaiškėjo, kad ilgaamžiai maitinasi augaliniu maistu, o mėsėdžiai dažniau kenčia dėl per didelio svorio, onkologinių, širdies ir kraujagyslių ligų. Veganai džiūgavo, abejojantieji, perskaitę knygą, atsisakė gyvulinio maisto.


O čia dabar kas?! Jeigu lygintume, katras daugiau faktų interpretuoja tendencingai, dar nežinia, kas laimėtų – P. Dukanas ar C. Campbellas. Pavyzdžiui, pastarasis knygoje Kinijos tyrimas remiasi tik dalimi originalios Oksfordo ir Kornelio universitetų tyrimo medžiagos – sveikus mėsėdžius, t. y. tuos, kurie neatitinka jo teorijos, jis ignoruoja. Ne be pagrindo per visas mokslines diskusijas apie jo knygą daroma viena išvada: tai – profanacija ir spekuliacija.


Keto ir Paleo


Jeigu tau įdomu, kokių mitybos principų laikosi 2017 metų socialinių tinklų karalienė Kim Kardashian, pranešame: ji – Atkinso dietos gerbėja. Didžiosios Britanijos tikrosios karalienės valgiaraštis, beje, irgi beveik toks pat. Elžbieta II, buvusio jos virėjo teigimu, laikosi keto (arba ketogeninės) dietos, t. y. riboja angliavandenius ir vartoja daug natūralių riebalų. Jos Didenybė nevalgo kruopų, bulvių ir makaronų, ant jos stalo – raudona mėsa, vištiena, žuvis ir daržovės su riebiu padažu. Vaisiai – tik vietiniai ir nedideliais kiekiais.


2000 metų pabaigoje vienas po kito buvo baigti Ancelio Keyso širdies dietos hipotezės tyrimai. Ir galutinai tapo aišku, kad gausus gerųjų angliavandenių iš mitybos piramidės pagrindo ir augalinių riebalų vartojimas nepadeda numesti svorio ir negarantuoja ilgo bei sveiko gyvenimo. Netgi atvirkščiai.


Pirmieji tai pripažino švedai. 2013 metais jie valstybiniu lygmeniu patvirtino: dieta, susidedanti iš mažai angliavandenių ir daug riebalų (LCHF – low carb high fat), – tinkamas būdas maitintis. Šiandien ketvirtadalis švedų laikosi šios dietos ir jaučiasi puikiai. Įkandin jų pasekė ir kitos Skandinavijos šalys. Norvegijoje sviesto paklausa pakilo į neregėtas aukštumas.


JAV vis daugiau žmonių atsisako rafinuotų produktų – renkasi paleo (paleolito) dietą, t. y. senovės gyventojams būdingą mitybą. Mūsų protėviai nieko nebuvo girdėję apie išvalytus grūdus, valgė nedaug vaisių ir nieko nežinojo apie augalinius riebalus. Paleolito dietos sekėjai valgo mėsą, žuvį, daržoves ir uogas. Matthew McConaughey, Miley Cyrus ir Megan Fox tokios mitybos laikosi jau ne vienus metus. Skirtingų ketogeninės dietos variantų – nuo Atkinso iki LCHF – yra bandžiusios Courteney Cox, Gwyneth Paltrow, Halle Berry.


O čia dabar kas?! Tyrimų duomenimis, žmogui nieko nėra geriau kaip valgyti daug sveikų riebalų, nedaug angliavandenių ir sakingai – baltymų. Tai – paprastas būdas kontroliuoti svorį, būti energingam, nejausti kankinamo alkio ir išvengti persivalgymų. Problema ta, kad, tiek metų blaškiusis tarp dietų, vis dar sunku patikėti, jog kiaušinienė su šonine – sveikesni pusryčiai nei vandenyje virta avižų košė. Bet kuriuo atveju, jei laikaisi sveikos mitybos principų ir vis tiek esi nepatenkinta savo atvaizdu veidrodyje, greičiausiai tau reikia permąstyti savo valgiaraštį – galop net ir karalienės gali klysti.


Periodinis badavimas


Ar kaip tik tai yra tinkamos ateities mitybos tendencija? Badavimas – veiksmingas ne tik lieknėjimo, bet ir sveikatinimosi metodas. 2016 metais japonų mokslininkas Yoshinori Ohsumi gavo Nobelio medicinos ir fiziologijos premiją už tai, kad paaiškino ląstelių autofagijos (pasak vikipedijos, normalaus ir valdomo ląstelės savęs virškinimo proceso) mechanizmą. Kiekvienoje ląstelėje yra organelių – lizosomų, ribosomų, mitochondrijų. Būna, kad ląstelė dar visai žvali, tik štai rizosoma suseno ir neveikia. Tokiu atveju ląstelė gali tiesiog suvalgyti nefunkcionalią dalį ir sukurti naują. Jeigu ląstelės kartkartėmis apsivalo, vadinasi, jos funkcionuoja tinkamai. Žmogui tai reiškia ilgą gyvenimą, aiškų protą ir stiprią sveikatą. Ir kaip tik badavimas skatina autofagiją.


Šis lieknėjimo ir apsivalymo metodas nėra naujas. Senovėje žmonės neturėjo galimybės valgyti reguliariai kas kelias valandas. Kartais nuo valgio iki valgio praeidavo ir paros – vadinasi, be maisto mes galime išgyventi palyginti ilgai. Be to, beveik visose kultūrose laikomasi pasninkų – tam tikrais periodais maistas ribojamas.


Yra įvairiausių badavimo metodikų. Viena paprasčiausių – 16:8, t. y. 16 valandų badauti, o per kitas aštuonias jau galima ir valgyti. Skamba bauginamai, bet jeigu praleistume pusryčius (dėl jų būtinybės vis dar diskutuojama), visiškai juk nesunku retkarčiais ištempti tą 16 valandų sveikatinimąsi su autofagija. Tarp reguliariai badaujančių – Miranda Kerr, Liv Taylor, Beyonce.


Svarbu! Badauti tikrai negalima, ko gero, tik laukiantis kūdikio ir žindant jį krūtimi, tačiau gydytojai įspėja: bet kuriuo atveju savarankiškai taikyti bado dietą galima labai trumpai. Ketinant nevartoti maisto ilgiau privalu pasitarti su gydytoju!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis