Šių laikų kirtis – psichikos sutrikimai: kodėl iš pažiūros gerai gyvenantis žmogus staiga praranda gyvenimo džiaugsmą

Tik pasakyk kam nors serganti psichikos liga – mūsų visuomenėje iškart pasirašysi sau nuosprendį. Gerbėjai išsilakstys, darbdaviai prieš nosį užtrenks duris, net giminės ims bendrauti puse lūpų.

Niaurios perspektyvos, todėl bijome prasitarti ir apsilankę net pas psichologą. Keistas požiūris, kai žinai, jog šiais laikais psichikos sutrikimų patiria kas ketvirtas europietis – juk tai reiškia, kad su psichais susiduriame kiekvieną dieną, o gal net ir patys esame vieni iš jų.


Arnas ir Kristina susipažino studijuodami, jau 15 metų yra susituokę. Būsimasis fizikas jauną filologę sužavėjo savo aktyvumu ir energija. „Esu tyli pelė, o jis nuolat stebino mane staigmenomis – tai naktį išsitempdavo paklaidžioti po Vilniaus požemius, tai įkalbindavo sėsti į pirmą pasitaikiusį traukinį ir lėkti nežinoma kryptimi, – pasakoja Kristina. – Jis buvo pilnas idėjų, pasiruošęs atradimams. Baigęs mokslus, nėrė į verslą. Nors dažnai keitė sritis, jam visai neblogai sekėsi. Kartais užeidavo liūdesio ir apatijos periodų, bet man tai atrodė normalu. Juk viskas gamtoje vyksta pagal pakilimų ir atoslūgių dėsnį. Deja, pakilimai darėsi vis trumpesni, atoslūgiai – vis ilgesni. Ilgainiui ne tik jo depresija, bet ir euforija pradėjo mane erzinti, atrodė kažkokia nenormali.“


Ypač konfliktų padaugėjo, kai gimė vaikai – Arno blaškymasis iš vienos srities į kitą, bankrotais pasibaigiantys verslo planai, emocinis nestabilumas neleido Kristinai jaustis saugiai.


“Laikiau tai charakterių nesutapimu, kol vieną dieną skaitydama apie Catherine Zetą-Jones ir jai diagnozuotą bipolinį afektinį sutrikimą, apstulbau suvokusi, kad šios ligos simptomai puikiausiai tinka ir mano Arnui“, – tęsia Kristina. Įkalbėti vyrą kreiptis į psichiatrą jai pavyko tik grasinant skyrybomis. Gydytojas Kristinos įtarimus patvirtino. Arnas gerti vaistų atsisakė – nesijautė esąs ligonis, bet Kristinai vis tiek palengvėjo: dabar ji bent jau žino, kodėl Arnas taip elgiasi, ko gali iš jo laukti, ir, padedama psichoterapeuto, mokosi tinkamai į tai reaguoti.


Psichikos ligonių daugėja


Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, 27 proc. europiečių per pastaruosius metus yra buvę lengvesnių ar sunkesnių psichikos sutrikimo epizodų, 20 proc. yra jautę depresijos simptomų. Prognozuojama, kad 2020 m. psichikos ligos užims trečią vietą po vėžio bei širdies ir kraujagyslių ligų.


Pasak Valstybinio psichikos sveikatos centro (VPSC) direktorės psichiatrės dr. Onos Davidonienės, Lietuvoje psichikos sveikatos sutrikimai šiuo metu gydomi apie 5 proc. šalies gyventojų, bet kiek tokių atvejų tiesiog nenustatyta, negali pasakyti niekas.


Kai kas nors ima regėti haliucinacijas ar bėgioti po gatves nuogas, aišku visiems: tai – ligonis. O jei žmogus kiauras dienas sėdi namuose, niekuo nesidomi, laikome jį nuobodžiu namisėda. Bet gal vis dėlto jam depresija? Vaikinas nuolat be jokio pagrindo kelia pavydo scenas, tikrina visas žinutes ir už krūmo pasislėpęs stebi, ar namo grįžti tikrai viena? Gali tai laikyti jo meilės įrodymais, bet labiau tikėtina, kad tokį elgesį lėmė ne stiprūs jausmai, o paranojiniai kliedesiai. Jei geriau pagalvotume, galbūt prisimintume panašių epizodų ir iš savo gyvenimo – akimirkų, kai staiga be jokios paaiškinamos priežasties užplūdo paniška baimė, apėmė nerimas, negalėjome užmigti naktimis.


Itin pervargus, ilgai nemiegojus ar vartojant svaiginamąsias medžiagas, galima patirti net haliucinacijų – matyti ar girdėti tai, ko nėra, sapnus supainioti su realybe. Tokie laikini psichikos sutrikimai dažnai praeina be ryškesnių padarinių, tačiau akivaizdžiai rodo: kiekvienas esame pažeidžiamas, mūsų psichika gali susirgti taip pat lengvai kaip ir kūnas.


Skaičiai baugina. Kaip rodo VPSC statistika, nuo 2000 m. iki 2010 m. Lietuvoje sergančiųjų depresija padaugėjo beveik dvigubai, apskritai psichikos ligonių nuo 2006 m. iki 2012 m. padaugėjo apie 20 proc. Pasak O.Davidonienės, panašių tendencijų matyti visame pasaulyje. Nejau jis tikrai kraustosi iš proto?


Statistika gal ir negailestinga, bet ne visada verta ja pasikliauti. Reikia pripažinti, kad psichikos sutrikimams vis dažniau priskiriama tai, ką iki šiol laikėme charakterio, temperamento savybe, kvailumu ar neišsiauklėjimu. Tik praėjusiame amžiuje liūdesys virto depresija, nedrausmingas elgesys – hiperaktyvumo sindromu, permainingos nuotaikos – bipoliniu afektiniu sutrikimu ir t. t.


„Dėl ilgesnės gyvenimo trukmės padaugėjo sergančiųjų senatvine silpnaprotyste, – teigia VPSC centro direktorė. – Be to, įsteigus savivaldybėse Psichikos sveikatos centrus (PSC), gydytojai tapo lengviau pasiekiami, tad pagerėjo ankstyva diagnostika.“


Depresijos diagnozių galėjo padaugėti ir dėl to, kad dabar lengvos ar vidutinės formos depresiją nustatyti ir skirti vaistų jai gydyti Lietuvoje jau gali ir šeimos gydytojai, tačiau jiems ne visada pakanka kompetencijos įvertinti, ar tikrai sergama šia liga. Vis dėlto, nepaisydama šių nesklandumų, gydytoja O.Davidonienė pripažįsta: apskritai viso Vakarų pasaulio gyventojų psichikos sveikata anaiptol negerėja ir pažeidžiamiausi yra jauni žmonės.


Greito tempo įkaitai


Gerai mokytis, dirbti ir užsidirbti, susitikti su draugais, pasirūpinti savo išvaizda, aplankyti svarbiausius renginius, tobulinti užsienio kalbų įgūdžius, susirasti, kur gyventi, pagalvoti apie karjerą... „Aš tuoj išsikraustysiu iš proto!“ – dažnai sakai pati arba girdi sakant kitus. Nė neįtari, kaip arti tiesos yra šis pareiškimas. Jauni žmonės tuo pat metu sprendžia tiek daug problemų ir nori aprėpti tiek skirtingų sričių, kad jų psichika tokio krūvio paprasčiausia nepatempia. Kita vertus, daugumos rimtų psichikos ligų, tarkim, šizofrenijos, atvejų skaičius jau kelis dešimtmečius išlieka toks pat. Gal aplinkos poveikį kiek perdedame?


Pasak psichiatrės Onos Davidonienės, visus psichikos sutrikimus pagal jų priežastis galima skirstyti į dvi grupes.


Endogeninius labiausiai lemia vidinės, mažai nuo aplinkos priklausančios priežastys: genai, hormonai, smegenų augliai, neurocheminių procesų sutrikimai ir pan. Šiems priskiriama šizofrenija, demencija (silpnaprotystė), autizmas ir t. t.


Egzogeninius sutrikimus – depresijos epizodus, nerimą, panikos atakas, neurozes – sukelia išoriniai veiksniai. Riba nėra labai griežta. Tarkim, depresija gali būti ir endogeninė, ir egzogeninė, populiariai dar vadinama melancholija. Endogeninė įprastai būna sunkesnė nei ta, kuri nulemta išorinių priežasčių. Labai tikrovišką šia liga sergančios moters vaidmenį yra sukūrusi Kirsten Dunst Larso von Triero filme „Melancholija“. Manoma, kad polinkis sirgti endogenine depresija didele dalimi yra paveldėtas. Tad ne visada verta ieškoti suprantamo paaiškinimo, kodėl iš pažiūros puikiai gyvenantis žmogus staiga prarado gyvenimo džiaugsmą ir nušoko nuo tilto.


Pasak VPSC direktorės O.Davidonienės, pastaraisiais dešimtmečiais visame civilizuotame pasaulyje daugėja egzogeninių psichikos sveikatos sutrikimų. Ir tai nesunku paaiškinti.


„Gyvenimo tempas spartėja, iššūkių daugėja. Prieš kelis dešimtmečius žmonės gyveno ramiau, lėčiau, glaudžiau ir daugiau bendravo, – sako ji. – Dabar viską darome prabėgom, blaškomės po visą pasaulį, nerasdami vienas kitam laiko, dėl materialių dalykų aukojame santykius. Ypač dėl to kenčia vaikai. Jie jaučiasi pamesti, nereikalingi, todėl jau nuo mažų dienų auga neurotiški ir nelaimingi. Nereikalingumo jausmas yra viena svarbiausių paauglių ir jaunų žmonių savižudybių priežasčių. Be to, Lietuvos visuomenė, lyginant su Vakarų valstybėmis, yra kur kas labiau pritvinkusi pykčio, agresyvumo, netolerantiškumo. Tokioje aplinkoje nėra lengva išsaugoti psichikos stabilumą.“


Beje, jei liga prasidėjo dėl vidinių priežasčių, tai anaiptol nereiškia, jog aplinka jos eigai nedaro jokio poveikio. „Stresinė, konfliktiška, įtampos pilna aplinka provokuoja paūmėjimus, o ramioje, harmoningoje aplinkoje kiekviena psichikos liga tampa lengviau kontroliuojama“, – teigia psichiatrė.


Kodėl psichikos ligomis dažniau serga jauni žmonės? „Jie dažniau susiduria su iššūkiais, konkurencija, bet dar neturi pakankamai gyvenimo patirties ir išminties su tuo susidoroti, todėl juos labiau veikia aplinka, – atsako psichiatrė O.Davidonienė. – Dauguma endogeninės kilmės ligų pirmą kartą diagnozuojamos irgi jauniems žmonėms, maždaug nuo 16 iki 30 metų. Kartą nustatytos jos niekur nedingsta, lieka visam gyvenimui.“


Keistuoliai, genijai ir psichopatai


Keistuolių pasaulyje netrūksta. Štai vienas kalbėdamas niekada nežiūri į akis. Kita kaupia savo namuose visokias senienas ar augina tuziną kačių. Trečias nesiliauja rašinėti skundus ir šventai tiki, kad pasaulį užvaldė masonai, žydai ir gėjai. Kad jis – ne šiaip sau keistuolis, o pavojingas visuomenei psichopatas, supranti tik tada, kai pasiėmęs ginklą patraukia to pasaulio vaduoti.


Vis dėlto dažniausiai savo kaimynus ar bendramokslius iššaudo niekuo iš aplinkos neišsiskiriantys tyleniai ar pavyzdingi darbuotojai. Analizuodami tipinius žudikų maniakų bruožus, psichiatrai randa nemažai bendrumų: vaikystės traumos, polinkis į nuošalumą, perdėtas jautrumas... Kita vertus, tai gali būti būdinga ir daugybei normalių žmonių.


Psichiatrė O.Davidonienė patvirtina: nėra paprasta pagal atskirus simptomus įvertinti, ar žmogus yra psichiškai sveikas. Svarbiau pastebėti, jei jo elgesys keičiasi. „Jei lengvai bendravęs, aktyvus žmogus staiga užsisklendžia, nieko nebenori, jam neberūpi, kaip atrodo, ir atsigauti nepadeda net atostogos, galbūt jau reikia pagalbos, – sako ji. – Lygiai taip pat verta atkreipti dėmesį, jei iki tol palyginti ramus žmogus tapo neįtikėtinai linksmas, energingas ir judrus.“


Ar žmogus gali pats suprasti, kad jo psichika sutriko? „Daugeliu atvejų – taip. Ypač jei liga jam trukdo gyventi, – patvirtina O.Davidonienė. – Štai kodėl depresija susirgę žmonės dažniau linkę ieškoti pagalbos patys. Kitokia situacija, jei sergama bipoliniu afektiniu sutrikimu. Šis sutrikimas turi du polius – manijos (pakilimo) periodą ir depresijos, – jie nuolat keičia vienas kitą. Manijos metu žmogus jaučiasi apimtas euforijos. Jis yra puikios nuotaikos, gyvybingas, veiklus, viskuo besidomintis, griebiasi įvairių visuomeninių akcijų, daro verslus. Pabandyk tokiam pasakyti, kad jis serga ir jam reikalinga pagalba!.. Bet negydomas šis sutrikimas sunkėja ir gali virsti maniakine psichoze.“


Nors pakilimo epizodu sunku įkalbinti žmogų kreiptis į specialistą, psichiatrė siūlo pagudrauti – paieškoti tokių nedidelių problemų, kurios erzintų jį patį: tai gali būti susiję su miego sutrikimais, nerimu. Blogiausiu atveju reikia sulaukti tamsiojo depresijos periodo ir tada ieškoti pagalbos. Suvokti, kad serga, pačiam žmogui gali būti sunku ir tuo atveju, kai liga pasireiškia haliucinacijomis. Prisiminkime 2001 m. sukurtą, bet amžinai aktualų Rono Howardo filmą „Nuostabus protas“, pastatytą pagal tikrą šizofrenija sirgusio garsaus matematiko, Nobelio premijos laureato Johno Forbeso Nasho gyvenimo istoriją. Prireikė nemažai laiko, kad J. Nashas suvoktų, jog daugybė jo gyvenimo įvykių ir žmonių iš tiesų egzistuoja tik vaizduotėje. Jis buvo pradėtas gydyti, kliedesiai dingo, deja, kartu su jais išnyko ir mokslininko talentas. Šis filmas pažadino visuomenės diskusijas – ar tikrai reikia gydyti psichikos ligonius? Ar nedarome jiems meškos paslaugos, bandydami įgrūsti jų kitoniškumą į savo įsivaizduojamus normalumo rėmus?


Ar gydyti ir kaip gydyti?


Genialumas ir beprotybė dažnai eina koja kojon. Jei Larsas von Trieras pats nebūtų sirgęs depresija, vargu ar būtų sukūręs tokios meninės vertės filmų. Teigiama, kad maniakine depresija sirgo rašytojai H.K.Andersenas, Ch.Dickensas, E.Hemingway, M.Twainas, kompozitorius L.Beethovenas, aktorė Marilyn Monroe, dainininkas Kurtas Cobainas, šizofrenija – dailininkas V.Goghas, labiau išgarsėjęs ne savo genialiais paveikslais, o tuo, kad vieno priepuolio metu nusipjovė sau ausį.


Šie vardai lyg ir leidžia patikėti, kad sirgti psichikos liga – nieko bloga. Nutylima tik tai, kad dauguma šių žmonių gyvenimą baigė savižudybe. „Nereikėtų painioti genialumo su psichikos ligomis, – sako psichiatrė O.Davidonienė. – Iš tiesų kūriniai, gimstantys depresiniu periodu ir per pakilimą yra skirtingi, bet negalima sakyti, kad tai, kas sukuriama ligos paūmėjimo metu, visada yra didesnės vertės. Tyrimai rodo, kad ūmiosios psichozės metu retai gimsta kas nors genialaus, o pavojų sau ir kitiems manijos apimtas žmogus gali kelti. Tokiu atveju reikia ieškoti būdų kuo greičiau grąžinti jį į remisiją.“


Psichiatrė sutinka, kad XX a. viduryje, kai gyveno J.Nashas, dauguma psichiką veikiančių vaistų buvo labai slopinantys, žmogus nuo jų jautėsi it apdujęs, bet dabar medicina labai pažengė į priekį – ieškoma ir randama gydymo būdų, kurie padeda įveikti ligą nepakeitę žmogaus asmenybės, nenuslopinę jo kūrybingumo. Tik ar visada gydymas yra toks, kokio reikia?


Žurnalistas Robertas Whitakeris, apibendrinęs daugybę tyrimų, nustatė, kad šiais laikais vaistai psichikos sutrikimams gydyti dalijami pernelyg lengva ranka, ypač jis nerimauja, kad jie dažnai skiriami vaikams. Antidepresantų gali skirti kiekvienas šeimos gydytojas. Per pastaruosius 40 metų JAV depresijos atvejų diagnozuojama dvigubai daugiau, bet antidepresantų išrašoma net keturis kartus daugiau. Skelbiama, kad Lietuva pagal antidepresantų vartojimą užima antrą vietą Europoje, šių vaistų vartoja net 11 proc. suaugusių gyventojų.


O.Davidonienė siūlo taip aklai nepasitikėti skaičiais – gali būti, kad antidepresantams lietuviai priskiria ir trankviliantus, o tai nėra tas pats. „Vis dėlto reikia pripažinti: esame tauta, labai mėgstanti gerti vaistus, – teigia ji. – Nesvarbu, ar patirtume stresą, ar lauktų sunkūs egzaminai, ar persivalgytume, pirmiausia skubame į vaistinę. Tai daryti mus nuolat kviečia ir reklama, nors daugeliu atvejų labiau praverstų saikas valgant ir geriant, pasivaikščiojimas gryname ore, sportas, griežtesnis darbo ir poilsio režimas, aiški dienotvarkė. Bet tam reikia valios, pastangų. Nuryti tabletę paprasčiau, tad ir einama lengviausiu keliu. Tik kur tas kelias nuves?“


Lietuvoje yra sukurtas piktnaudžiavimo antidepresantais saugiklis – šeimos gydytojas tokį gydymą gali skirti tik pusei metų. Jei jį norima tęsti, pacientas jau turi kreiptis į psichiatrą. O kaip dėl psichoterapijos? Vakarų pasaulyje beveik kiekvienas save gerbiantis pilietis turi asmeninį psichoanalitiką. Mes tiek daug neuždirbame, o valstybė kompensuoti tokių paslaugų neskuba. Nors ir visai beviltiška esamos padėties nepavadinsi. „Gydymas turi būti kompleksinis, – pritaria O.Davidonienė. – Ligonių kasos apmoka tam tikrą kiekį psichologinių ar psichoterapijos seansų, bet jų įprastai reikia gerokai daugiau. Vis dėlto galime pasidžiaugti, kad pagal naują Sveikatos apsaugos ministro įsakymą savivaldybių PSC dirbančiam psichologui bus priskirta nebe 40 tūkst. gyventojų, kaip buvo iki šiol, o perpus mažiau, taigi jie taps dar lengviau pasiekiami.“


Ne mažiau svarbi ligoniams ir artimųjų bei visuomenės pagalba. „Ne veltui PSC dirba ir socialiniai darbuotojai, – sako O.Davidonienė. – Jei apgijęs žmogus grįš vėl į tą pačią aplinką, gyvens skurde, aplinkiniai iš jo šaipysis ir niekas nenorės priimti į darbą, liga netruks atsinaujinti.“


O gal uždaryti?


Būti psichikos ligoniu Lietuvoje – nelengvas išbandymas. Bendrovės „Rait“ atliktos apklausos duomenimis, net trečdalis šalies gyventojų atsisakytų bendrauti su šizofrenija sergančiais žmonėmis. O.Davidonienė sako užsienyje gatvėse pastebinti nemažai keistuolių, bet niekas į juos nekreipia dėmesio, mielai pagelbėja.


„Lietuvoje anksčiau irgi kiekvienas kaimas turėdavo savo kvailelį, bet niekas jo neskriausdavo – priešingai, globodavo, – sako ji. – Dabar, kai pamatau, kaip elgiamasi su psichikos negalią turinčiais žmonėmis, išvis nesuprantu, kaip jie tai ištveria, ir dar įstengia šypsotis, kurti... Tos kantrybės, atlaidumo, mokėjimo džiaugtis ir mes, sveikieji, galėtume iš jų pasimokyti.“ Galbūt netoleruojame dėl to, kad bijome? O.Davidonienė pripažįsta, kad kartais psichikos ligoniai pasielgia neprognozuojamai, agresyviai. „Tačiau pagalvokite, kiek jiems tenka iškęsti: ne tik nepatogumus, kuriuos kelia jų liga, bet ir aplinkinių panieką, įtarumą, kartais ir emocinį ar fizinį smurtą, – sako ji. – Net visiškai sveikas žmogus tokiu atveju prarastų savitvardą.“


Pasak psichiatrės, nereikia pamiršti, kad psichikos ligonis turi tokias pat teises kaip ir kiti, bet taip pat nederėtų jo teisių iškelti aukščiau nei kitų. Kai kurie psichikos sutrikimų apnikti žmonės tuo piktnaudžiauja: kelia triukšmą, priekabiauja, rašo skundus, laiko būrius kačių ar kaupia namuose šiukšles, bet jei kas nors dėl to ima reikšti pretenzijas, atšauna: O ką tu man padarysi, aš – nepakaltinamas! Policija su tokiais irgi nenori prasidėti – o jei pažeisi ligonio teises?


O.Davidonienė mano, kad policija tokiu atveju turėtų būti ryžtingesnė ir nepermesti visos atsakomybės psichiatrams. Retai kada žmogus lengvai sutrikusia psichika būna nepakaltinamas. Jei kartą atsakytų už savo poelgius kaip ir bet kuris kitas visuomenės narys, tai tikrai pristabdytų jo siautėjimą. Pasak jos, netiesa ir tai, kad Lietuvoje nėra galimybės itin pavojingus ar sunkiai sergančius psichikos ligonius gydyti be jų sutikimo. Tokie atvejai numatyti Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme ir nėra tokie jau reti tikrovėje – į ligonines nuolat atvežama žmonių gydyti priverstinai. Tik tokiu atveju sveikatos įstaiga turi kreiptis į teismą, kad šis suteiktų leidimą žmogų gydyti. Taip bandoma išvengti piktnaudžiavimo – kai į ligoninę paguldo artimieji, siekdami naudos.


Psichikos ligonių bijome todėl, kad jų nepažįstame. Viskas, kas sunkiai prognozuojama, žmones gąsdina. „Reikia daugiau šviesti, niekas neįvyksta savaime“, – sako gydytoja. Švietimo programos, vykdytos D.Britanijoje, Australijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, davė gerų rezultatų. Ypač žmones veikia pačių ligonių pasakojama patirtis. Deja, tokios programos turi būti tęstinės, nes jų poveikis trunka maždaug metus, vėliau neigiamos nuostatos vėl atgyja ir įsigali. „Kuo labiau pažinsime kiekvieną ligą, tuo geriau žinosime, ko tikėtis ir kaip reaguoti vienu ar kitu atveju. Galėdami tai kontroliuoti, saugiau jausimės ir patys, ir ligoniai, – teigia psichiatrė O.Davidonienė. – Naujausia kryptis – užuot kovojus su liga, išmokti ją valdyti ir su ja gyventi. Kartais net ir pasinaudoti savo kitoniškumu.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis