Kiek kalorijų pavyktų sudeginti nuolatos važinėjant dviračiu

Sakote, dviratininkai turi tik XXL dydžio šlaunis ir tuo išsiskiria iš kitų sporto šakų puokštės? Mitas! Sporto medicinos gydytojas Kęstutis Linkus teigia, kad kojų raumenys yra tik akcentas, tačiau norint važiuoti dviračiu, turi būti paruoštas visas kūnas.

DVIRATIS IR KŪNO LINIJOS

„Dviratininko stiprybė nėra vien kojos – reikia turėti paruoštą visą kūną. Minant pėdomis remiesi į pedalus, o rankomis – į atramą. Viskas, kas yra tame tarpe – taip vadinami jėgos vektoriai vaikšto per visą kūną nuo rankų iki kojų“, - teigia sporto medikas.

Anot jo, čia daug kas priklauso nuo važiavimo stiliaus – rekreacinio, sportinio ar su MTB dviračiu: „Jei važiuojate sportiniu režimu, dirba kone visi kūno raumenys. Pagrindinis akcentas yra kojų raumenys – priekinė ir užpakalinė šlaunies raumenyno grupės, sėdmeniniai raumenys, blauzdos. Tačiau dviratininkams reikia vystyti pečių juostos raumenyną ir ištvermę, kad galėtų išlaikyti kūną tam tikroje pozicijoje. Tik stiprūs juosmens raumenys gali padėti atpalaiduoti kojas ir paleisti jas dirbti.“

Kas nutinka, jei kūnas nėra pasirengęs? Viskas paprasta – rezultatai neauga ir didėja lėtinės perkrovos traumos rizika. Norite to išvengti? Reikia su silpnomis vietomis dirbti. „Silpnos vietos – nugara, pečių juosta ir kaklas, nes visą laiką žiūrima pasilenkus į priekį. Dviratininkų dažniausia problema – tirpsta rankos, o jos tirpsta nuo kaklinės stuburo dalies. Taip dažniausiai nutinka mėgėjų sporte, nes profesionalai tas silpnas vietas išmasažuoja ir stiprina“, - pastebi K. Linkus.

Sporto medicinos gydytojas atkreipė dėmesį į dar vieną mitą, platinamą moterų. Teigiama, kad pradėjus važinėti dviračiu, užaugs užpakaliukas ir kojų raumenys.

„Man sako, kad jei sportuos, tai bus kaip tos moterys-terminatoriai iš kultūrizmo žurnalų viršelio. Dviračių sporte tokie dalykai negresia. Čia galima ištraukti netgi grožio formulę – kojų raumenys nuo rekreacinio, laisvalaikio ir mėgėjiško sporto tik sustangrėja, sumažėja riebalinio sluoksnio ir celiulito. Kad raumenynas užaugtų, reikia daug treniruotis ir labai daug važinėti dviračiu“, – pasakoja K. Linkus.

Visas dviratininko raumenynas veikia kaip važiuoklė, o pagrindinis motoras – širdis – neperkraunamas, nes krūviai dviračių sporte lengvai dozuojami priklausomai nuo to, ar važiuoji sportiniu režimu, ar parke laisvalaikiu. K. Linkus įsitikinęs, kad dviratis labai gerai veikia ne tik širdį, bet ir kraujagyslių veiklą, kvėpavimo, nervų, imuninę, virškinimo sistemas. O ką jau kalbėti apie sąnarius, kurie nepatiria smūginės bangos.

DEGINAME KALORIJAS!

Kaip ir bet koks kitas judėjimas ar aktyvi veikla, dviračio pedalų mynimas degina kalorijas. Tinkamai minant - degina kaip krosnis ir tirpdo riebalus.

„Jei dviračiu važiuojate vidutiniu intensyvumu vieną valandą, sudeginate apie 300-400 kilokalorijų. Jei treniruotė intensyvesnė, per tą patį laiką galima sudeginti 700-800 kilokalorijų. Na o profesionalūs plento dviratininkai per vieną varžybų etapą sudegina iki 7000 kilokalorijų. Jie yra kalorijų deginimo mašinos,“- pokalbį apie dviračių įtaką organizmui konkrečiais skaičiais pradeda sporto medikas Kęstutis Linkus.

Specialistas pataria, kad norintys sudeginti kuo daugiau kalorijų turėtų minti intensyviau, o ketinantys deginti riebalus - šiek tiek lėčiau, bet ilgesnį laiko tarpą.

„Kuo intensyvesnis krūvis, tuo daugiau kalorijų sudeginame. Tačiau ne treniruotės intensyvumas, o širdies susitraukimų dažnis (ŠSD) lemia medžiagą, naudojamą kalorijų deginimui – riebalus arba gliukozę. Kuo intensyviau važiuojama, tuo santykinai daugiau energijos organizmas gamina iš gliukozės. Tad jei tikslas yra riebalų deginimas, važiuoti dviračiu reikėtų 60 - 70 procentų maksimalaus širdies susitraukimų dažniu. Tuomet didžiąja dalimi energijos eikvojime dalyvauja riebalai. Kabant paprastai, norintys atsikratyti pilvuko turėtų minti ne taip intensyviai, tačiau ilgesnį laiko tarpą,“- kalorijų deginimo pagrindus pasakoja K. Linkus.

„Važiuojant intensyviau, tarp 70 ir 80 procentų maksimalaus širdies apkrovimo, kalorijų deginimui organizmas pajungia raumenyse esantį gliukogeną, impulsas duodamas širdies kraujagyslių sistemai. Šiame intervale lavinama ištvermė,“- toliau kalorijų deginimo ABC dėsto K. Linkus. Čia pat medikas pateikia šiek tiek matematikos. Maksimalus širdies susitraukimų dažnis – su amžiumi kintantis skaičius. Jis skaičiuojamas iš 220 atėmus konkretaus žmogaus amžių (oficiali skaičiavimo formulė atrodo taip: 220 – amžius = ŠSDmax).

Treniruojantis dar didesniu intensyvumu, dėl deguonies stygiaus raumenyse pradeda kauptis pieno rūgštis, kuri sukelia dusulį, raumens nuovargį ir skausmą. Dėl pieno rūgšties susikaupimo ryte gali jaustis nemalonus raumenų skausmas. O tai – galimų komplikacijų ženklas rečiau sportuojantiems. Ilgai nesportavusiems ar mažiau fiziškai aktyviems 90 procentų ŠSD zonoje gydytojas sportuoti nerekomenduoja. Kaip ir nerekomenduoja deginti kalorijų vos krutant. Pasak jo, važinėjant labai lėtai apčiuopiamos naudos kalorijų ar riebalų deginimo atžvilgiu neturėsite.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis