Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Mirtina kova su kalorijomis: niekas neįsivaizduoja, kokia buvau laiminga sverdama 35 kilogramus

Pasaulį jau kelis dešimtmečius krečia lieknumo karštinė. Neatsilaikėme prieš ją ir mes. Nors negailestinga kova su kalorijomis kartais baigiasi mirtimi.

Žavi, sportiška 22 metų Gintarė studijuoja teisę ir dirba. Sėdime kavinėje, ji mėgaudamasi siurbčioja kapučino su grietinėle ir atrodo labai laiminga. Sunku patikėti, kad vos prieš pusmetį mergina išsivadavo iš bulimijos gniaužtų.

“Visada buvau gera mergaitė — padėjau mamai ištverti girtuokliaujančio tėvo krizes, auginti brolį, stengiausi gerai mokytis ir niekada nedrįsau prieštarauti, nors ant mano vaikiškų pečių gulė pernelyg daug atsakomybės. Vėliau psichologė paaiškino, jog tai ir tapo viena iš ligos priežasčių — neišlietą agresiją nukreipiau į save.

Pirmąsyk savo svoriu susirūpinau mokydamasi dešimtojoje klasėje. Tada lyg tarp kitko savo draugo paklausiau, ar aš graži. Jis atsakė, kad taip, tik kojos galėtų būti plonesnės. Buvau ganėtinai liekna, niekada nekompleksavau dėl svorio, tačiau ta frazė įstrigo. Nutariau, jog tik tapusi liekna būsiu mylima.

Paskutinėje klasėje išgyvenau didžiulę įtampą: namie — rūpesčiai, egzaminai ant nosies. Kartą eidama pas korepetitorių pajutau, jog mane pykina. Išsivėmiau. Stresas sukėlė vėmimą ir antrąsyk. Vėliau pradėjau vemti sąmoningai — tiesiog dėl to, kad buvo malonu justi tuščią skrandį.

Maža to, visi ėmė žarstyti komplimentus, kokia aš graži ir suplonėjusi. Įstojau į universitetą studijuoti teisės. Nuo 60 kilogramų sulysau iki 49-ių, bet man tai atrodė gražu. Kai vaikino draugas, išvydęs mane aptemptais marškinėliais, aiktelėjo iš siaubo, jo išgąstį priėmiau kaip patį mieliausią komplimentą. Vis dėlto kažkur giliai sukirbo abejonė, ar teisingai elgiuosi.

Po pusmečio pradėjau ieškoti pagalbos. Pirmiausia pasakiau mamai. Ji labai išsigando. Ši tema mūsų šeimoje tapo tabu. Kreipiausi į psichoterapeutą, tačiau jis nesugebėjo man padėti. Kitas — taip pat. Liga puolė vis nuožmiau.

Prasidėjo persivalgymo priepuoliai. Kimšdavau, kas po ranka papuola, kad tik būtų kuo sočiau. Per pusryčius iš trijų kiaušinių išsikepdavau kiaušinienės su svogūnais ir lašinukais, dar prarydavau kokius keturis sumuštinius su dešra. Vienu prisėdimu galėdavau suvalgyti iki 5 kilogramų maisto. Skrandis išsipūsdavo klaikiai — juk buvau apyliesė. Tada eidavau vemti.

Gyvenimas sukosi vien apie maistą. Valgymas tapo vieninteliu malonumu. Kitiems dalykams tiesiog nelikdavo laiko: valandą nesustodama valgau, paskui valandą vemiu, galop taip išsenku, kad turiu pamiegoti. Laisvas minutes skirdavau sportui — net po dusyk per dieną. Mokslai ėmė nebesisekti, ūmai atsidūriau tarp autsaiderių, o tai dar labiau stūmė į ligos glėbį. Man buvo be galo gėda, bet su niekuo nedrįsau pasikalbėti. Ėmė erzinti draugai, vaikinas, tėvai.

Penktais ligos metais į rankas pateko žurnalas, kuriame buvo rašoma apie bulimiją. Pakišau jį mamai ir paprašiau paskambinti į redakciją — gal patars, kur man kreiptis. Taip atsidūriau Valgymo sutrikimų centre. Jau po pirmojo pokalbio su psichoterapeute lioviausi vemti.

Tačiau netrukus vėl apėmė panika: pradėjau storėti, nebetilpau į drabužius. Nors iš tiesų priaugau tik 4 kilogramus, užkankinau savo vaikiną klausimais, ar tikrai nesu per stora. “Kokia tu graži! Kaip gera prie tavęs prisiglausti”, — kantriai ramino jis mane. Jo nuoširdaus rūpesčio padedama, pasveikau per pusmetį. Išvažiavau į kalnus slidinėti ir verkiau iš laimės.

Dabar sveriu daugiau nei 60 kilogramų ir jaučiuosi puikiai. Visi giria, kad atrodau kur kas geriau. Kartais persivalgau, kaip ir visi žmonės, tačiau net mintis apie vėmimą purto. Nemanau, kad kada nors vėl taip elgsiuosi.”

Kas tai yra?

Bulimija — tai sindromas, kuriam būdingi pasikartojantys persivalgymo priepuoliai ir išskirtinis rūpinimasis kūno svoriu. Bandydamos pašalinti suvalgytą maistą, bulimikės vemia, vartoja preparatus viduriams laisvinti ir apetitui slopinti. Bulimija paprastai prasideda vėlyvojoje paauglystėje, tačiau kartais ja suserga net 20—30 metų moterys.

“Nuolat persivalgau, bet nevemiu. Ar man bulimija?” — sunerimusi klausė viena COSMO skaitytoja. Gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė ramina: “Sveikam žmogui sunku įsivaizduoti, kaip atrodo bulimiško persivalgymo priepuolis. Vienu prisėdimu bulimikė gali sukimšti į skrandį iki kelių kilogramų maisto. Yra aprašyta atvejų, kai iškart buvo suvartota 5 — 20 tūkstančių kalorijų”.

Bulimikės retai kada būna itin liesos — prieš vėmimo priepuolį organizmas dar spėja pasisavinti nemažai suvartotų kalorijų. Todėl kartais aplinkiniams nė įtarimų nekyla, kad mergina serga. Laimė, bulimikės pačios į specialistus kreipiasi kur kas dažniau nei anoreksikės. Šios Valgymo sutrikimų centre dažniausiai atsiduria tik atvestos mamų ar draugų, nes joms sunkiau pajusti, kad riba tarp įprasto dietų laikymosi ir ligos jau peržengta.

Anoreksija dažniausiai susergama 14—18 metų. Anoreksikės kaip ir bulimikės jaučia alkį, tačiau, priešingai nei sveikiems žmonėms, šis jausmas sukelia ne diskomfortą, o begalinį malonumą. Jos maisto vartoja vis mažiau ir mažiau, kol lieka vos du obuoliukai per dieną.

Anoreksiją plika akimi diagnozuoti lengviau nei bulimiją: tokios merginos pasibaisėtinai liesos. Blogiausia, kad ir jų požiūris į kūną yra neadekvatus. Siaubą aplinkinių akyse jos suvokia kaip pripažinimą, o repliką “Kaulų vyniotinis” — kaip gražiausią komplimentą. “Žiūrėdama į save anoreksikė jaučiasi stora, nors kitus žmones vertina visiškai objektyviai, — pastebi gydytoja Aušra Jauniškytė. — Viena ligonė savo nesergančią dvynę seserį laikė labai gražia ir plona, o pati, nors ir sverdama gerokai mažiau, jautėsi storulė.”

Ar tai rimta?

Anoreksikėms sulėtėja brendimas, dingsta mėnesinės, padidėja kūno plaukuotumas — plaukai ima augti net ant veido, nugaros, pilvo. Tuo tarpu galvos plaukai pradeda slinkti, lūžinėja nagai, sutrinka medžiagų apykaita, širdies veikla, prasideda mažakraujystė. O ką jau kalbėti apie siaubingą dvasinę savijautą: depresiją, nuotaikų kaitos priepuolius, sutrikusius mąstymą ir dėmesio koncentraciją.

Liūdniausia, kad daugelis šių padarinių yra ilgalaikiai. Pokyčiai smegenyse, osteoporozė, nevaisingumas, vaikų apsigimimai — taip keršija kūnas už nesveiką bandymą jį paversti tobulu. Ne viena anoreksikė miršta nuo išsekimo, nemažai jų nusižudo, pavargusios kovoti su savimi ir savo liga. Kai kurios, bandydamos nuslopinti vilkišką alkį, tiesiog paspringsta maistu arba miršta plyšus skrandžiui.

Tarp bulimikių mirties atvejai retesni, tačiau joms taip pat kyla problemų dėl vaisingumo, hormonų pusiausvyros, virškinimo, jos suserga širdies, inkstų ligomis. Nuolatinis prievartinis vėmimas neretai pažeidžia stemplę, o skrandžio sultys nugraužia dantų emalį. Kuo vėliau liga diagnozuojama, tuo sunkiau ją išgydyti.

“Aš išsigydžiau anoreksiją, bet nesuprantu, kodėl man sako, kad sirgdama atrodžiau baisiai? — stebisi COSMO internautė Gabrielė. — Niekas neįsivaizduoja, kokia buvau laiminga sverdama 35 kilogramus. Ir apskritai — kodėl valgydama turėčiau jausti kokį nors malonumą?” Gydytojos Aušros Jauniškytės nuomone, vargu ar ši mergina gali laikyti save pasveikusia.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?