Karšta tema: abortas – moters teisė rinktis ar žudikiškas aktas?

Vos prieš tris gerus mėnesius rašėme tau COSMO žurnale apie teisę ir atsakomybę nutraukti nėštumą. Minėjome, kad yra naujas abortų įstatymo projektas, tačiau kad jis bus šitaip patobulintas, tikrai nesitikėjome. Taigi dar sykį – apie mus ir mūsų teisę rinktis.

Gyvybės ir mirties klausimas

Užsimezgusi gyvybė – tikras džiaugsmas. Tik ne visiems ir ne visada. Kartais ji ateina ne laiku, ne nuo to žmogaus, nepasirengus. Ir moteris atsiduria kryžkelėje. Abortas – moters teisė rinktis ar žudikiškas aktas?

„Pastojau būdama 37-erių. Maniau, išprotėsiu iš džiaugsmo – jau buvau praradusi viltį tapti mama, ir štai, kai mažiausiai to tikėjausi, manyje užsimezgė gyvybė. Vyras taip pat džiaugėsi, tačiau buvo santūresnis – juk pagal amžių patekome į rizikos grupę. Mums buvo pasiūlyta atlikti genetinius tyrimus. Be abejo, sutikome. Vis dėlto jie man atrodė formalumas, jaučiausi sveika ir galinti išnešioti tokį pat sveiką kūdikį.

O tada sulaukėme tyrimų rezultatų: labai didelė rizika pagimdyti Dauno sindromu sergantį vaiką. Pirmą kartą iš tikrųjų pajutau, kad žemė slysta iš po kojų. Ir vis tiek klausimas, gimdyti ar ne, man nekilo. Puikiai žinojau: savo vaiko nežudysiu. Tačiau Hipokrato priesaiką davusiai gydytojai atrodė kitaip.

„Tu gal durna? – ji nė nemėgino rinkti žodžių. – Nori dar vieną dauną pagimdyti? Ar mažai tokių jau vaikšto? Tvarkykis, kol ne per vėlu. Kada tave užrašyti?“ Man lyg migla būtų nuo akių nukritusi. „O kas tu tokia, kad spręstum, gyventi mano vaikui ar mirti?“ – rėžiau jai ir trenkiau durimis. Kreipiausi į kitą gydytoją. Ji ramiai paaiškino, kad rizika susilaukti neįgalaus kūdikio padidėjusi, tačiau tai jokiu būdu nėra nuosprendis. Pagimdžiau sveiką, gražią mergaitę. Dabar jai dešimt. Šokių mokytojai jai pranašauja sėkmingą balerinos karjerą“, – pasakoja Gintautė.

Gintautė – ne vienintelė, kuriai gydytojai, draugai, vyras, netgi tėvai rekomendavo pasidaryti abortą. Nes nėštumai pernelyg greitai vienas po kito. Nes kiti vaikai jau paaugę – kam tau vėl tas vargas. Nes tau taip sekasi karjera – nejau dabar viską mesi... Jei tik nori – priežasčių rasi milijoną. Kas tai? Emocinis spaudimas? Noras padėti? Ar elgesys, dėl kurio galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn?

„Už aborto skatinimą arba spaudimą jį atlikti turėtų būti numatoma teisinė atsakomybė, kad niekas nedrįstų moteriai nė užsiminti apie jos įsčiose augančios gyvybės nutraukimą, – mano Vilniaus krizinio nėštumo centro įkūrėja ir vadovė Zita Tomilinienė. – Vokietijoje veikia įstatymas, kuris numato baudžiamąją atsakomybę už moters skatinimą arba vertimą darytis abortą, o Lietuvoje tai labai dažnas reiškinys – kai nėščia moteris patiria tokį spaudimą iš vyro, tėvų ar net gydytojų, tačiau šie jokių padarinių dėl to nesulaukia, moteris turi rasti jėgų tą spaudimą atlaikyti ir išsikovoti vaikelio išsaugojimą. Manau, ir Lietuvoje už tai turėtų būti numatyta atsakomybė. Gal tada neplanuotai pastojusios moterys iš aplinkos sulauktų daugiau palaikymo nei gąsdinimų („Kaip tu susitvarkysi?“, „Ką tu vaikui gali duoti dabar?“), jaustųsi drąsesnės gimdyti ir auginti savo vaikelius.“

Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė B. Sabatauskaitė pabrėžia: LR Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę dėl prievartos darytis abortą, tad, sulaukusi panašių grasinimų ar draugiškų pasiūlymų, moteris turėtų kreiptis į policiją ar prokuratūrą.

O kur moteriai mūsų šalyje kreiptis pagalbos, jei konkrečių prievartos požymių nėra, tiesiog nepalankios aplinkybės spaudžia nutraukti naujos gyvybės siūlą?

Drausti ar suprasti ir užjausti?

Iš visų Europos Sąjungos šalių abortai draudžiami tik trijose – Maltoje, Airijoje ir Lenkijoje. Visose kitose, tarp jų ir Lietuvoje, iki tam tikro nustatyto laiko jie atliekami be papildomų sąlygų, tačiau Lietuvoje periodiškai vis kyla iniciatyvų abortus uždrausti. Štai ir praėjusių metų gruodį į Žmogaus teisių komiteto darbotvarkę buvo įtrauktas svarstyti įstatymo dėl Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos projektas, kurį dar 2013 metais užregistravo ankstesnės kadencijos Seimas. Vis dėlto šis įstatymo projektas, kuriuo siekta abortus uždrausti iš esmės beveik visais atvejais, liko nesvarstytas.

„Gyvybės apsaugos įstatymas turėtų numatyti kompleksinę pagalbą nėščiai moteriai, išgyvenančiai krizę dėl neplanuoto nėštumo, persileidimo ar patirto aborto. Nes tik padėdami nėščiajai galime apsaugoti jos įsčiose augančią gyvybę, – teigia Vilniaus krizinio nėštumo centro įkūrėja ir vadovė Zita Tomilinienė. – O štai liberalus nėštumo nutraukimo reglamentavimas leidžia lengvai ir greitai pasirinkti abortą kaip išeitį esant neplanuotam nėštumui. Tačiau mes neturėtume sekti tokiu pavyzdžiu, nes tai didina nėštumų nutraukimo skaičių šalyje – tai rodo Skandinavijos, Estijos ir Anglijos pavyzdžiai. Turime sukurti tokį teisinį reglamentavimą, kuris padėtų vykdyti efektyvią abortų prevenciją ir teikti visokeriopą pagalbą nėščiosioms, patiriančioms sunkumų.“

Gyvenimo patirtis liudija, kad visada egzistuoja dvi pusės. Tad kokia gi kita abortų draudimo pusė? Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje kasmet atliekama apie 20 mln. neteisėtų abortų. Bet... „Uždraudus abortus suklestėtų vadinamasis abortų turizmas – jų atlikti būtų vykstama į kaimynines šalis, – įsitikinusi Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Birutė Sabatauskaitė. – Kaip tik taip elgiasi Lenkijos, Airijos moterys.

Toms, kurios turi mažiau lėšų ir vykti į užsienį negali, kyla pavojus sveikatai, nes jos gali ryžtis nelegaliems, kriminaliniams abortams, atliekamiems nepaisant laiko ribojimų. Blogiausia, kad nėštumo nutraukimui nepavykus, kilus komplikacijų, moteris bijotų kreiptis į sveikatos įstaigas. Tokie draudimai apskritai atskleidžia požiūrį į moterį, kuri turi teisę valdyti savo kūną. Mums Lietuvoje trūksta ne dar vieno draudimo, o tinkamų paslaugų prieinamumo, informacijos, kaip apsisaugoti nuo nėštumo ir LPL, pasiekiamumo. Iniciatyva uždrausti abortus vis grįžta kas keletą metų. Ir kartais ji atrodo kaip valdančiųjų noras drastiškomis priemonėmis sulaukti dėmesio.“

Ties apsisprendimo riba

Nėštumas – toks moters gyvenimo periodas, kai ji tampa ypač jautri, pažeidžiama, todėl kiekvienai norisi jaustis mylimai ir globojamai, nes ji savo įsčiose nešioja naują gyvybę, už kurią jaučiasi atsakinga, – sako Z. Tomilinienė. – Ta atsakomybė dažnai gąsdina, ypač kai nejaučiama palaikymo iš artimiausių žmonių – vyro, partnerio, tėvų. Todėl galėčiau teigti, kad daugelis nėščių moterų tampa pažeidžiamos, sulaukusios neigiamos būsimo vaiko tėvo reakcijos į žinią apie nėštumą. Kiti labai jautrūs atvejai: kai mergina yra moksleivė ar studentė, neturi savo pajamų, yra priklausoma nuo tėvų, bijo jiems pasakyti, kad laukiasi, arba nėščioji išgirsta įtariamą vaiko apsigimimo diagnozę ir pasiūlymą susitvarkyti. Taip pat labai pažeidžiamos vienišos mamos. Visais šiais atvejais reikia suteikti moteriai paramą. Krizinio nėštumo situacija įprastai ilgai nesitęsia, laiku gavusi tinkamą pagalbą, moteris randa jėgų priimti gerai apgalvotus, o ne skubotus sprendimus.“

Niekas neabejoja: abortai tikrai nėra priemonė šeimai planuoti. Jų Lietuvoje mažėja (plg. 1992 metais – daugiau kaip 40 tūkst., 2015 metais – apie 4 tūkst.), tačiau vis tiek yra palyginti daug, kai plūsta toks srautas informacijos apie galimybes išvengti neplanuoto nėštumo.

„Nuo Nepriklausomybės atkūrimo abortų ženkliai sumažėjo. Tai susiję su gyvenimo lygio kilimu ir didesniu informacijos prieinamumu. Vis dėlto lytiškumo, lytinio švietimo ugdymas Lietuvoje įgyvendinamas vangiai. Šiuo klausimu esame sąstingio būsenos“, – įsitikinusi B. Sabatauskaitė.

Jos nuomone, sprendimas daryti abortą yra priimamas kiekvienu atveju dėl skirtingų aplinkybių, ir tai yra individualus žmogaus apsisprendimas. Kas jį lemia? Dažniausiai – socialinės sąlygos, šeimos aplinkybės, negalėjimas vaiko auginti vienai ir pan. Kad ir kaip ten būtų, kontracepcijos prieinamumo užtikrinimas valstybėje galėtų būti didesnis. Lietuva, užuot ėmusis draudimų, galėtų pasimokyti iš tų valstybių, kur subsidijuojamas tam tikrų kontraceptinių vaistų įsigijimas. Kitas aktualus dalykas: jaunuoliai, paaugliai gali nesunkiai rasti visą norimą informaciją, tačiau ar turime, kas galėtų su jais tą turinį kokybiškai aptarti?

Padėti! O gal netrukdyti?

Kad ir kaip mažėtų abortų, jų padariniai dėl to netampa švelnesni. Moterys, nutarusios nutraukti nėštumą, ilgainiui gali imti jausti kaltę, pyktį, gėdą, vienišumo jausmą, nerimą, depresiją, nuvertinti save, palinkti į priklausomybes, kentėti dėl nemigos, košmarų, minčių apie savižudybę, depresijos. Tačiau ar visos apie šią riziką yra informuojamos prieš lemtingą sprendimą ir turi laiko ją apsvarstyti?

„Mes akcentuojame pagalbos nėščioms moterims sistemos kūrimo būtinybę Lietuvoje. Abortas neturėtų būti taip skubotai siūlomas ir atliekamas, kaip yra dabar, – sako Z. Tomilinienė. – Visoms aborto galimybę svarstančioms moterims turi būti prieinama psichologinė bei socialinė konsultacija ir pasiūloma tęstinė pagalba, o ne tiesiog išrašomas aborto siuntimas, atlikus tik kraujo ir šlapimo tyrimus. Nes priežastys, dėl kurių moterys renkasi abortą, dažniausiai yra psichologinės ir socialinės, t.y. pašliję poros santykiai, būsimo vaiko tėvo nenoras prisiimti atsakomybę skatina moterį nutraukti nėštumą, ji jaučiasi nesaugi ir bijo dėl ateities, jai stinga finansinių resursų ir pan.

Turėtų būti numatytas kelių, pavyzdžiui, septynių, dienų apsigalvojimo laikotarpis nuo kreipimosi dėl aborto iki jo atlikimo, per tas dienas moteriai turėtų būti suteikta psichologinė ir socialinė konsultacijos, kad ji priimtų sprendimą tikrai laisva valia, o ne dėl patiriamo artimųjų spaudimo, kitų išeičių nematymo ar palaikymo, pagalbos stygiaus. Moteris turi teisę ir apie galimus aborto padarinius sužinoti iš anksto, o ne tada, kai jie po aborto užgriūna, ir jau per vėlu ką nors pakeisti.“

Antra vertus, B. Sabatauskaitės nuomone, bet kokia prikišamai siūloma pagalba – priverstinumas moters privataus gyvenimo atžvilgiu. „Jei žmogus nori, pagalbos susiras, tačiau ji neturi būti brukama prievarta. Neįmanoma nustatyti laikotarpio, per kurį būtų privalu apsispręsti. Visi turime teisę rinktis.“

Europos pakraštys, arba Kiek pažengėme į priekį

Ekonomika, švietimu norime lygiuotis į stipresnes Europos Sąjungos šalis, siekiame būti lygūs tarptautinėje erdvėje. Gal ir ne taip sparčiai, kaip norėtume, tačiau kai kuriais aspektais žengiame į priekį. Deja, B. Sabatauskaitės nuomone, reprodukciniais klausimais mes tikrai esame įstrigę laike.

„Įstatymai požiūrį į šeimą formuoja tik kaip į tam tikrą šeimą. Nekreipiama dėmesio, kad šeimų gali būti įvairių. Kaip ir apsisprendimų turėti vaikų arba jų neturėti. Nors yra teigiamų poslinkių, vis dėlto mūsų valstybė galėtų pasirūpinti geresniu sveikatos paslaugų prieinamumu. Taip pat nėra tinkamo šeimos ir darbo derinimo priemonių, pavyzdžiui, galimybės dirbti dalį dienos. Gauti darželį problema, lopšelį – juo labiau. Lytinis švietimas turėtų vykti negąsdinant ir nebauginant.“

Ne ką geresnė padėtis ir krizinį nėštumą išgyvenančių moterų atveju. Neįmanoma nuneigti fakto, kad ne visada kūdikio laukimas nuspalvintas šviesiomis spalvomis. Juk tada negirdėtume per žinias siaubo istorijų apie šiltnamiuose laidojamus arba į konteinerius išmetamus naujagimius.

„Turėtų būti valstybinė pagalbos sistema krizines situacijas išgyvenančioms nėščiosioms. Jei moteris svarsto nutraukti nėštumą, patyrė persileidimą, abortą ar kūdikio netektį, sužinojo, kad vaikas gali gimti neįgalus, gydytojai turėtų pasirūpinti psichologine pagalba. Nė viena neturi būti palikta likimo valiai tokiomis kritinėmis situacijomis, kai galima palūžti. Atsižvelgiant į moters ir šeimos situaciją, taip pat turėtų būti pasiūlyta socialinė, materialinė ir finansinė pagalba, – įsitikinusi Zita Tomilinienė. – Lietuvoje yra tik vienas Krizinio nėštumo centras, kuris teikia kompleksinę pagalbą krizę išgyvenančioms nėščioms, ir tai yra penkių moterų iniciatyva vos prieš ketverius metus įkurta nevyriausybinė organizacija. Kitose šalyse tokie centrai veikia jau 20–30 metų, ypač jų daug Vokietijoje, čia veikia valstybės finansuojama paslaugų nėščiosioms sistema. Ne kartą teko lankytis ir panašiuose centruose Anglijoje, Italijoje, Izraelyje, Latvijoje.“

Gyvename demokratinėje valstybėje, tad turime teisę pačios spręsti, kaip pasielgti, juolab skausmingais atvejais (pavyzdžiui, kai vaisius užsimezga iš prievartos). Antra vertus, gyvybės ir mirties teisme turi būti išklausytos abi pusės. Kas atstovaus tai kruopelytei įsčiose, jei ne mama?

Dabar galiojantis įstatymas dėl nėštumo nutraukimo

* Šiuo metu Lietuvoje be papildomų sąlygų galima nutraukti ne ilgesnį kaip 12 savaičių nėštumą.

* Nuo 12 nėštumo savaitės abortas atliekamas: a) kilus rizikai dėl nėščiosios sveikatos ar gyvybės; b) dėl vaisiaus mirtį lemti galinčių apsigimimų. Kitais atvejais toks abortas laikomas neteisėtu ir jį atlikusiam asmeniui gali būti taikoma teisinė atsakomybė.

* Pagal Lietuvos įstatymus, atliekamas tik chirurginis nėštumo nutraukimas, medikamentinis yra uždraustas.

Jei atsidūrei akligatvyje

Jei išgyveni krizinį nėštumą, abejones ir ieškai aborto alternatyvų ir konkrečios pagalbos, kreipkis į Krizinio nėštumo centrą. Galėsi pasikalbėti su konsultante apie viską, kas tave neramina. Konsultacijos nemokamos. Tel. 8 603 57726, 8 603 57912. El. p. neplanuotasnestumas@gmail.com. Pagalba teikiama visoje Lietuvoje.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis