Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Atviras pasakojimas: ką iš tiesų reiškia sirgti depresija

Būna ir taip – ieškai ligų savo fiziniame kūne, o serga, pasirodo, tai siela! Labai atviras pasakojimas apie būseną sergant depresija.

Liga, kuri moka meistriškai apsimetinėti

Turiu kaklo išvaržų. Kaip sužinojau? Nualpau kartą darbe. Klausite, ar ką nors prieš tai jaučiau? Įtampą pečiuose, negalėjau pasukti kaklo, maniau, perpūtė. Galva svaigdavo, pykindavo, prasčiau mačiau, girdėjau, nuolat skaudėjo dešinę ausį, akį, mėtė į šonus, buvo labai sunku susitelkti, žiūrėti į akis, silpniau valdžiau rankas – spausdindama dariau klaidų, sunkiai atsukdavau mineralinio kamštelį, sutriko miegas. Nuolat buvo silpna, nuolat šalta, neturėjau jėgų. Dar sunkiau buvo suprasti, ką man sako. Pusę praklausydavau, nes mintys buvo padrikos. Gerai, kad kolegos iškvietė greitąją. Pati pas gydytoją nueiti dar negreitai būčiau radusi laiko.

Kai tada iškart paguldė į ligoninę, įtarę insultą, ir padarė visus reikiamus tyrimus, išgirdau, kad turiu ne tik kaklo problemų. „Kaip galima save taip nualinti“, – kraipė galvas medikai. Ir širdis plaka ne taip, ir kraujas prastas – mažakraujystė... O užspaustas kaklas neleidžia deguoniui patekti į galvą...
Trejus metus iš eilės pavasariop grįžau į ligonines, gydžiausi, važiavau į reabilitacijas, blogą būseną malšinau alkoholiu... Jis akimirkai pakeldavo tonusą, bet paskui – vėl kančia.

Esu labai jautrus, socialus žmogus. Man rūpi ne tik savo, bet ir svetimos bėdos, gaila visų. Ypač svetimų. Interneto svetainėse paskaičiusi, kad ką nors ištiko nelaimė, apraudu tikromis ašaromis. Sykį susivokiau – nugara, kaklas įsitempia po didesnių sukrėtimų. O paskui nereikėjo ir sukrėtimų – nemiela užduotis darbe, ir jau įtampa, nerimas. Anksčiau dar prisiimdavau darbų iš šalies, dabar ir tas vienintelis tapo nepakeliamas. Visko prisigalvodavau, kad tik nieko nereikėtų daryti.

Vis prastėjo atmintis. Vidury sakinio pamiršdavau žodį. Nuslinko plaukai. Balsas tapo silpnas, tarsi man būtų buvę sunku kalbėti, gerklėj įstrigo gumulas (ne, skydliaukė sveika), skaudėjo visus kaulus. Rytais vos išsiropšdavau iš lovos – galvoje tvinkčiojo vienintelė mintis: kaip į ją sugrįžti. Paršliaužusi iš darbo, iškart šmurkštelėdavau į pižamą ir – į lovą. Jokių draugų, jokių skambučių. Manęs nėra.

Gelbėjo filmai, serialai. Aš – komunikabili, optimistė, nuolat šypsausi, turiu labai daug draugų, esu mėgstama, mylima, todėl ta būsena buvo labai keista. Manęs visiems reikia, o aš bandau vaizduoti, kad manęs nėra. Ir man taip gera. Pačiai su savimi. Nors protu suvokiau, kad ta aš – ne aš. Ne ta, kuri pirma puola visiems padėti ir gerai jaučiasi tik tada, kai yra reikalinga.

Antrą kartą buvau išvežta greitąja – po moralinės draugo išdavystės. Man taip pasirodė. Dabar suprantu: neadekvačiai vertinau įvykius. O tada savo neurologės paprašiau psichologinės pagalbos. Ji patarė kreiptis į psichosomatinių sutrikimų skyriaus vedėją, psichiatrę. Klausydamasi mano gyvenimo istorijos, ši lingavo galvą ir šypsojosi.

Anksti netekau tėvų, sunkios skyrybos, viena buvau atsakinga už vaikus, nelaimingos meilės, karjeros nesėkmė, kartais sukylanti agresija, o sykiu – noras visur pirmauti, perfekcionizmas, liguistas sąžiningumas ir atsakomybės jausmas, milžiniškas gyvenimo krūvis. Keisčiausia, kad visi blogumai jau praeity, būtų galima džiaugtis, mėgautis... Deja. Prieš dešimt dvidešimt metų patirti išgyvenimai prisivijo su visais padariniais.

Gydytoja pasiūlė antidepresantų. Jaučiausi taip blogai, kad sutikau. Žinoma, pasiklausinėjau, pasitariau. Nors gydytoja prašė pasikliauti ja, neskaityti vaistų anotacijų ir neklausyti atsiliepimų, matė, kad mane, meniškos sielos žmogų, veiks placebas (kai išgirsdavau, kad jai skauda, man irgi skaudėdavo). Vaistus reikėjo gerti keturis mėnesius (bet aš juos geriu jau metus).

Deja, po žiemos vėl pablogėjo. Vėl kaklo, galvos problemos (net skrandį gniaužė, pilvas nuolat gurgė, jį pūtė), kankino šlykštūs skausmai. Ligoninė. Gydytoja keliems mėnesiams skyrė neuroleptikų. Susitvarkė miegas, nuotaikos, darbingumas, poilsis. Tik tada paklausiau jos, kokia mano diagnozė. Ji nedvejojusi atsakė: depresija. Prieš metus maniusi, kad tai – psichosomatinis sutrikimas, dabar abejonių nelikę.

Gydausi. Vaistai, nors ir mažiausiomis dozėmis, padeda. Taip, kartais atrodo, kad esu ežiukas rūke, bet... kitaip negaliu. Pradėjau į daugelį dalykų žiūrėti paprasčiau. Lankausi pas sveikatos psichologą. Vėl atrandu save iš naujo. Tokią, kokią save mylėjau, kokia žavėjausi, kokia sau patikau. Džiaugiuosi, kad pagaliau žinau tikrą diagnozę. Jos man niekas nė neįtarė, nes nuolat šypsojausi, džiaugiausi gyvenimu, kūriau, visur ieškojau gėrio ir optimizmo, buvau puikios nuotaikos. Manau, depresija susirgau palyginti seniai, tik nei man, nei gydytojams nešovė į galvą, kad taip galėtų būti. Jei ne tie fiziniai skausmai ir tas noras tūnoti vienumoje, kurią laikiau savo komforto zona.

Blogai jaučiuosi, kai kas nors pradeda priekaištauti, esą nepaskambini, neaplankai, įsivaizdini... Juk neiškelsi vėliavos, kad sergi. Dar blogiau, kai išgirstu: depresija – poniučių liga, apsimetinėjimas. Aš juk žinau: tai – sunki liga, kartais tikrai negali paeiti... Labai skaudina pamokslai: eik, daryk, domėkis... Įgnybk sau į šlaunį ar užpakalį, kilk iš lovos... Ak, kad būtų taip paprasta. Kad tai būtų tingulys. Deja.

Depresija – atskirties liga. Svarstau, gal daugiau nei pusė darbingų žmonių ją slepia. Nes įrašai ligos istorijoje esą pakenks karjerai, ateičiai. Jei gydosi – tik privačiai. O tai labai sunku, gydymas juk ilgas. Ligoninėje medikai sakė, kad daug žmonių geria antidepresantus, nes juk gyventi tokiu tempu ir jaučiant tokią įtampą – labai sunku. Kas kaip svaiginasi.

Višta ar kiaušinis? Dabar žinau, atsakymo – nėra: įsitempiu – įsitempia kaklas, raumenynas, galva primena, kad yra... Kiekvienas neurologas sakytų: kaltos išvaržos, stuburas. O man aišku: jei nebūtų streso – neskaudėtų. Mokausi valdyti emocijas. Atsisakiau alkoholio. Bet tik su medikų ir vaistų pagalba. Linkiu sau kantrybės, sėkmės ir Dievo palaimos.

Žodis specialistei

Reginos išpažintį aptaria psichologė-psichoterapeutė Karina Morkūnienė. Jei manai, kad ir tau praverstų jos konsultacija, apsilankyk www.auksovidurys.lt.

Skaitydama šį nuoširdų pasakojimą, ne viena gali atpažinti ir savo patirtį, nes vidutiniškai kas ketvirta moteris Europoje bent kartą yra kentėjusi dėl depresijos ar nerimo sutrikimo. Net 50 proc. atvejų nesikreipiama pagalbos, todėl liga gali kamuoti ilgai ir sukelti tragiškų padarinių, netgi tokių kaip savižudybė. Depresijai dažniausia įtakos turi genetiniai, psichologiniai, socialiniai, kultūriniai dalykai, taip pat somatinės ligos, toksinai, vaistai ir kt.

Depresiją galime įtarti, jeigu: a) nuotaika tampa prislėgta, niūriai įsivaizduojama ateitis; b) nebedžiugina dalykai, kurie anksčiau buvo labai įdomūs; c) susilpnėja koncentracija ir dėmesys; d) sumažėja pasitikėjimas savimi; e) sutrinka miegas ir/ar apetitas; f) apima kaltės ir menkavertiškumo jausmai; g) nuolat kamuoja nuovargis, atrodo, kad jėgos išseko; h) pradedama galvoti arba planuoti savižudybę.

Depresija – tai nuotaikos sutrikimas, todėl šalia nuovargio ir silpnumo visada pastebėsime liūdesį ir nusivylimą. O štai psichosomatiniai sutrikimai susiję su virškinamojo trakto, širdies, kvėpavimo ir kt. sistemų simptomais, kurių negalima paaiškinti apibrėžta organine priežastimi. Istorijos herojės gydytojai iš pradžių kaip tik tokios priežasties ir ieškojo, tačiau galop išaiškėjo, kad negalavimas yra psichologinės kilmės.

Gali būti gėda pasakyti aplinkiniams, ir ypač sau, kad sergi depresija, esi bejėgis ir viskuo nusivylęs, tačiau tai – pirmas žingsnis į pasveikimą. Ši liga rimta, todėl negalime kaltinti sergančio žmogaus tingumu, abejingumu ar piktybiškumu. Ypač svarbu, kad artimieji palaikytų, rūpintųsi ir niekada nekiltų abejonių dėl kvalifikuotos specialistų pagalbos. Regina rado jėgų ir vilties eiti pirmyn, todėl turi galimybę iš naujo atrasti meilę sau ir vėl pamatyti ryškias pasaulio spalvas.

Šaltinis: žurnalas „Sveika“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?