Tikra istorija: kartais pasiilgstu anoreksijos

Kai tarp lieso kūno ir grožio dedamas lygybės ženklas, labai lengva nepastebėti, kaip tapai paliegusiu skeletu. Apie nepastebimas anoreksijos pinkles savo patirtimi dalijasi Ema (redakcijai vardas žinomas).

„Norėčiau pasakyti tikslų laiką ir aiškią priežastį, nuo ko viskas prasidėjo, tačiau negaliu – pati nežinau. Gal pradžia buvo jau ankstyvoje vaikystėje? Tada visų buvau su didele meile vadinama Burbuliuke. Arba kai pirmoji mano meilė nekreipė į mane dėmesio, tik pravardžiuodavo karve...

Mokykloje niekada nebuvau patenkinta savo išvaizda, o vyresnėse klasėse dažnai galvodavau apie tai, kad norėčiau numesti keletą kilogramų. Smalsauji, koks gi buvo mano svoris? Buvau 1.73 m ūgio ir svėriau 63 kg. Spręsk pati, ar buvau stora.

Pradėjau sau kartoti: nuo rytojaus nebevalgysiu saldumynų. Oi, kaip sunku būdavo išaušus rytojui – didesnę smaližę už mane tuo metu sunku būtų buvę surasti. Kiekvieną dieną pykdavau ant savęs, kad neturiu valios ir vis kalbu apie pažadą sau, kurį ištesėsiu rytoj. Vis labiau neapkenčiau savo kūno, sporto klubas nedavė norimų rezultatų, tad pagaliau ėmiau ir padariau tai, ką seniai žadėjau.

Tik... padariau šiek tiek kitaip – atsisakiau ne tik saldumynų. Nebevalgydavau pietų. Nebuvo sunku. Draugams sakydavau, kad taupau pinigus ir pavalgau po mokyklos grįžusi namo, o tėvams pasakodavau apie skanius pietus valgykloje. Pusryčiai pernelyg sotūs nebūdavo ir anksčiau, tad jų porcijų nemažinau, o vakarienė... Kartais tėvams grįžus namo apsimesdavau, kad prieš kelias akimirkas pavalgiau.

Po kelių mėnesių pastebėjau, kad svoris krenta. Nevalgydama nesikankinau: niekuomet nejaučiau alkio jausmo, sveikatos problemų nebuvo, išskyrus galvos skausmą, kurį dėl begalinio noro būti lieknai tikrai galėjau iškęsti. Be galo džiaugiausi rezultatais, ypač gera būdavo girdėti aplinkinių pastebėjimus: „kaip sulieknėjai!“. Taigi, nesustojau. Svėriau 56 kg ir susikūriau sau konkretų tikslą – sverti ne daugiau 54 kg.

Tėvai pradėjo jaudintis, kad valgau per mažai, įtarinėjo, jog nevalgau pietų. Kildavo nemažai pykčių, tačiau vis tiek dariau savo. Net tada, kai pasiekiau užsibrėžtą svorį. Kai pradėjo vėluoti mėnesinės, apsilankiau pas ginekolog, ir pradėjau gerti hormonines tabletes. Tačiau ir toliau badavau. Maniau, kad tabletės sugrąžins mėnesines, o svorį ir toliau ramiai galėsiu mesti.

Tačiau vaistai nepadėjo, nors dėl to per daug galvos nesukau. Turėjau tik vieną tikslą – būti dar lieknesne. Net nepajutau, kaip atitolau nuo visų draugų. Nekreipdavau dėmesio į susirūpinusias aplinkinių kalbas, kad atrodau kaip ligonė. Iki dienos, kai pasisvėrusi išvydau skaičių 50. Tada supratau, kad nuėjau per toli.

Paprašiau tėvų, kad surastų man specialistą. Pradėjau gydytis, maitintis reguliariai. Nebuvo lengva – nenorėjau susitaikyti su mintimi, kad turiu priaugti svorio. Nugalėjau save ir su artimiausių žmonių palaikymu išsiveržiau iš ligos nagų.

Dabar esu sveika aštuoniolikmetė. Sveriu 56.9 kg. Turėčiau sakyti, kad esu laiminga, bet meluočiau. Liga pilnai manęs nepaleido, tai supratau paskutinį kartą užlipusi ant svarstyklių. Pasiilgau savęs tokios, kokia buvau, kai sirgau. Ir nors man pati liga dabar neatrodo kankinanti, nepasiduoti skatina viena mintis – kada nors aš galėsiu tapti mama. Sergant anoreksija tai būtų neįmanoma.

Mano istorijos moralas? Kad ir kaip sunku būtų, visada yra kažkas, dėl ko verta stengtis. Net jei tas kažkas dar tik po kelerių metų išvys pasaulį.“

Turi ką papasakoti? Siųsk savo istoriją adresu portalas@cosmopolitan.lt ir gauk dovanų „Douglas“ dieninio makiažo kuponą! Pirmiausia mylėk save!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis