Mama pavertė mane anoreksike

Mamos skatinama Džuljeta laikėsi įvairiausių dietų, kol galop tapo anoreksike. Šiandien mergina pasakoja apie ilgą kovą su alinančia liga.

Mama nuolat rūpinosi mano svoriu. Vaikystėje nebuvau stora, bet apetitu nesiskundžiau: pūpsojo šioks toks pilvukas, ir tai mamą labai jaudino. Nuo tada kai man sukako 4-eri, nuolat laikiausi dietų. Jei kiek sulieknėdavau, mama netverdavo džiaugsmu. Kai galop supratau, kad jos požiūris į kūną gerokai iškreiptas, deja, jau buvo per vėlu: mane kamavo gyvybei pavojingas mitybos sutrikimas.

Augau vienturtė. Tėvai išsiskyrė, kai buvau 9-erių, todėl blaškiausi tarp dviejų namų: vieną savaitę gyvenau pas motiną, kitą – pas tėvą. Su mama mudvi siejo draugiški santykiai, ji man darė didžiulę įtaką. Mama maitinosi labai nesveikai: visą dieną nevalgydavo, o vakare vieną valandą kimšo ką nori. Ji nuolat kovojo su alkiu, todėl nusprendė riboti maistą ir man. Jei kavinėje paprašydavau antro picos gabalėlio, nuvėrusi priekaištingu žvilgsniu ji paklausdavo: „Gal jau pakaks?“ Aš augau, bet kai netilpdavau į seną pižamą, mama vis įspėdavo, kad reikia mažiau valgyti.

Greitai radau būdų apetitui tramdyti. Penktoje klasėje gal mėnesį gėriau liekninamųjų tablečių. Kartais ištisą savaitę valgydavau tik džiūvėsių. Po pamokų leisdavau sau sukirsti picą, jei tądien būdavo kūno kultūra, nes per ją sudegindavau daug kalorijų. Apsipirkti eidavome kartu su mama ir parsitempdavome maišus nekaloringo maisto. Per atostogas mama netgi rengdavo varžybas, katra numesime daugiau svorio.

Kai man suėjo šešiolika, mėnesiui išvykau į Kalifornijos universiteto parengiamuosius kursus. Būdama ten prisigalvodavau keisčiausių maisto derinių – valgydavau marinuotų agurkų su kečupu arba sumuštinių tik su salotomis ir medaus bei garstyčių padažu. Atsikračiau maždaug 5 kilogramų. Kai išlipau iš lėktuvo, mama suplojo rankomis ir šūktelėjo: „Ak, Dieve! Atrodai nuostabiai!“ O paskui pripirko krūvą naujų drabužių. Ėmiau riste ristis į anoreksijos bedugnę.

Trečiųjų gimnazijos mokslo metų pabaigoje pradėjau dar labiau riboti maistą. Rytą išgerdavau kavos ar arbatos, o paskui gurkšnodavau vandenį. Tik vakare pasišildydavau špinatų ir suvalgydavau su pomidorų padažu. Apsiribojau 150-300 kcal, daugiausia sau leisdavau 500 kcal. Savo elgesio jau nebekontroliavau.

Per pusketvirto mėnesio netekau 9 kilogramų, svėriau 41 kg. Mano ūgis – 165 cm, taigi turėjau sverti apie 56 kg. Negalėjau mąstyti apie nieką kitą, išskyrus svorį. Galop dingo mėnesinės. Tačiau didžiavausi savo lieknumu ir jaučiausi priblokšta neigiamos aplinkinių reakcijos. Kartą apsivilkusi kombinezoną pajutau, kaip visi smaigsto mane keistais žvilgsniais. Pasirodo, drabužis kabėjo lyg maišas ant skeleto, bet pati to nemačiau.

Nematė ir mama. Mano vaikinas skambino jai, maldaudamas nuvesti mane pas medikus. Galop su mama kreipėmės į pediatrą. Jis pareiškė, jog paauglius kartais apima liūdesys, bet šiaip aš esanti visiškai sveika. Tačiau vieną savaitgalį apsilankęs tėtis tuoj pat ryžtingai užrašė mane pas mitybos sutrikimų specialistą. Mama apsiverkė, kai gydytojas pasakė, kad sveriu 40 kg. Tarsi būtų reikėję konkrečių skaičių, kad suvoktų, jog man kažkas negerai.

Gydytojas prisakė tučtuojau gultis į ligoninę. Taigi gruodį nutraukiau mokslus ir mėnesį praleidau paauglių ligoninėje. Gydymo programos esmė – priverstinis maitinimas ir psichoterapijos seansai apie kūno įvaizdį. Kasryt tekdavo svertis. Jei numesdavau bent gramą, visą dieną turėdavau vilkėti ligoninės chalatą. Jeigu nebaigdavau valgyti pietų porcijos, gerdavau maisto pakaitalų kokteilį. Priešingu atveju per nosį kišdavo zondą. Jaučiausi įkalinta, suvaržyta, tačiau svoris didėjo. Išėjusi iš ligoninės dar šešias savaites turėjau kasdien ten lankytis, taigi į mokyklą grįžau tik kitų metų vasarį.

Svėriau vos 50 kilogramų, tačiau mano mitybos įpročiai gerokai pasitaisė. Gydytojai akcentavo šeimos pietų svarbą, deja, mama tai neilgai ištvėrė: jai pasirodė per sunku kasdien grįžti pietauti, mat dirba iki dvidešimtos valandos. Persikrausčiau pas tėtį. Kurį laiką sekėsi neblogai, vėliau valgymas vėl tapo kankyne. Neilgai trukus svėriau 39 kilogramus.

Vasarą prieš paskutinius mokslo metus naujas gydytojas įspėjo: jeigu nepakeisiu įpročių, teks vėl grįžti į ligoninę. Puikiausiai supratau, jog norėdama patekti į koledžą, turiu priaugti svorio, tačiau po šitiek metų nesveikos mitybos nebežinojau, kaip tai padaryti. Įpratau staiga daug prisikimšti. Dieną valgyti nepajėgdavau, todėl vakare prisirydavau kaloringo maisto – sausainių, sklindžių, košės, riešutų sviesto – ir griūdavau miegoti, kad apie tai negalvočiau. Rytą atsikeldavau, ir viskas prasidėdavo iš naujo. Natūralu, kad pilnėjau. Per mokslo metus pasunkėjau 20 kilogramų. Maždaug kas dvi savaites susitikdavau su mama, ji girdavo mano išvaizdą. Draugai ir mokytojai džiaugėsi, jog nebesu perkarusi džiūsna, tačiau toks kraštutinis būdas išsaugoti svorį vertė savimi šlykštėtis. Baigiau vidurinę, įstojau į koledžą, bet jaučiausi įstrigusi užburtame rate ir negalėjau nieko pakeisti.

Po dvejų metų, per kurias dienos badavimus keitė vakariniai persivalgymai, vėl tapau anoreksike. Tokie kraštutinumai tapo mano gyvenimo būdu. Ligoninėje teko gulėti dar dusyk. Gydytojai bei psichologai sugebėjo pakeisti mano požiūrį į maistą ir galop įvyko lūžis. Gydymas pamažu tapo veiksmingas, Iki šiol lankau psichoterapijos kursą, vartoju vaistus depresijai ir fobijoms malšinti. Vis dar daugiausia kalorijų suvartoju vakarais, nors priešpiečių jau išgeriu vaisių kokteilio. Tikiu, kad man pavyks įveikti šį įprotį.

Dabar esu 20-ies, mano požiūris į valgymą visiškai pakito: nebemanau, kad koks nors maistas yra blogas ar visiškai netinkamas. Sveriu 52 kilogramus ir tuo džiaugiuosi, nors mama visada gyrėsi, kad mokydamasi koledže svėrė tik 50 kg. Įsišaknijusiems mitybos sutrikimams įveikti reikia daug laiko, tačiau aš jau lioviausi smerkti blogus mitybos įpročius ir bandau išsiaiškinti kitas savo problemas.

Mudvi su mama ne itin bendraujame: pasikalbame kartą per mėnesį, susitinkame dar rečiau. Per tuos metus bandžiau atkreipti dėmesį į jos pačios mitybos problemas, tačiau ji nepasidavė. Labai myliu mamą, ji – nuostabus žmogus, tačiau jaučiu kol kas turinti laikytis atokiau. Esu dėkinga tėvui ir pamotei, kurie mane visokeriopai remia. Tikiuosi, kada nors ir su mama tapsime artimesnės. O kol kas stengiuosi išmokti normaliai maitintis. Tikiu, kad įveiksiu savo mitybos sutrikimus. Tiesiog prireiks dar šiek tiek laiko.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis