Homeopatijos labirintai. Kada tai rizika, o kada - išsigelbėjimas

Kai pas jį ateisi, jis pasiūlys atsipalaiduoti ir kuo patogiau įsitaisyti ant kėdės, o gal ir sofutės. Paskui paprašys papasakoti apie save viską – nuo pat ankstyvos vaikystės. Teirausis net apie sapnus. Ir staiga, kai mažiausia to tikėsiesi, paklaus: ar mėgsti vaikščioti žiemą be kepurės? O vasarą – uosti lauko gėles? O gal miegodama iškiši koją iš po apkloto? Na, pas kokį gydytoją tu atėjai?

Ne, jis – ne psichologas. Nors galėtų būti, nes psichologas užduoda tokių klausimų – jei tik nutaria, kad tai būtina. Tačiau šis gydytojas juos užduos būtinai, nes jis yra homeopatas. Štai tokio atsakymo iš tavęs ir tikėjomės. Jei negavome, tęsiame pasakojimą: visko išklausinėjęs, homeopatas skirs tau vaistų – gal buteliuką, o gal tik vieną žirniuką. Ne kokiai nors ligai – tau gydyti. Kitam pacientui nustatęs tokią pat diagnozę jis galbūt skirtų kitokių priemonių.

Jei pas gydytoją homeopatą lankaisi pirmą kartą, greičiausia būsi labai nustebinta tokio keisto elgesio ir ne mažiau neįprastų rekomendacijų. Kad neištiktų šokas ir nekiltų minčių apie šarlatanus, štai jie – svarbiausi homeopatijos postulatai.

Esmių esmė

Homeopatija (gr. homoios pathos – panaši liga) – prie alternatyviosios medicinos priskiriamas gydymo metodas, kurio esmė – pirmiausia įvertinti organizmo galimybes savo jėgomis pašalinti negalavimo priežastis, o paskui padėti jam tai padaryti.
Homeopatijos pagrindų kūrėjas – vokiečių gydytojas Samuelis Hahnemannas (1755–1843). Kaip matai, jis nugyveno ilgą gyvenimą, vadinasi, nebuvo jo išmąstymai į lankas. Nors juos jis dažniausia patikrindavo savo kailiu. Pavyzdžiui, kartą gydydamas sergančiuosius maliarija pats išgėrė jiems duodamos tinktūros. Ir netrukus pajuto, kad svaigsta ir skauda galva, pakilo temperatūra, kamuoja troškulys – tipiniai maliarijos požymiai, o ką tik buvo sveikas kaip ridikas! Kolegos, įkandin jo išgėrę tinktūros, irgi patyrė panašių pojūčių. Taip Samuelis padarė tais laikais stulbinamą išvadą: medžiagos, sukeliančios tam tikrų ligos simptomų sveikiesiems, gali išgydyti tuos, kuriuos ta liga užklupo.

Panašų gydyk panašiu – vienas svarbiausių homeopatijos principų. Pavyzdžiui, nuodingos gyvatės įkandimas yra mirtinas. Arba bent jau sukelia stiprų skausmą, įkandimo vieta sutinsta. Tačiau gyvačių nuodų pagrindu sukurti tepalai malšina tinimus bei skausmus – vartodamas tikrai nė vienas nemirė! Taigi esmė: gaminant tokius vaistus nuodai naudojami labai mažomis, homeopatinėmis, dozėmis.

Atskiesta, bet veikia

Kas gi tos homeopatinės dozės? Šis terminas tiesiogiai susijęs su antruoju S.Hahnemanno atradimu. Modernių laboratorijų tais laikais nebuvo, todėl medikas toliau eksperimentavo savimi ir dėl mokslo pažangos rizikuoti pasiryžusiais kolegomis. Ir štai – dar viena paradoksali išvada: kuo mažesnė vaisto koncentracija, tuo jo poveikis didesnis. Kitaip tariant, veikliosios medžiagos, skiedžiamos vandeniu, tik stiprėja. Neįtikima, bet patvirtinta: pačiais veiksmingiausiais laikomuose labiausiai atskiestuose tirpaluose vaisto molekulių išvis nebėra! Moksliškai šis paradoksas vis dar neišaiškintas, bet linkstama tai sieti su vadinamąja vandens atmintimi: vanduo molekuliniu lygmeniu atsimena medžiagas, kadaise jame ištirpintas, todėl išsaugo jų savybes net tada, kai jame jų molekulių nebelieka. Štai taip nuodai virsta vaistais.

Su meile, tik tau

Trečiasis homeopatijos principas: vaistas turi būti renkamas konkrečiai kiekvienam žmogui. Stebėdamas savo pacientus Hahnemannas priėjo išvadą, jog panašių psichologinių tipų asmenys serga panašiomis ligomis: pavyzdžiui, žmonės, kuriems labai prakaituoja pėdos ir delnai, yra pernelyg emocionalūs, nepasitikintys savimi, žodžiu, dažniausia – nesubalansuotos asmenybės. Mūsų laikais šis faktas neginčytinas net ne medikams, o XVIII a. pabaigoje tai buvo kone sensacija.

Taigi homeopatas pacientui vaistų skiria laikydamasis nuostatos, kad gydo ne kokią nors ligą, bet tiesiog padeda visam organizmui, harmonizuoja žmogaus psichiką, ramina sielą. Kitaip tariant, užuot malšinęs ligos simptomus, naikina ją iš esmės. Štai kodėl homeopatas nepaiso tradicinės medicinos šalininkų nustatytos diagnozės – pirmiausia pats išsiaiškina visas ligonio charakterio bei fiziologijos ypatybes. Jis užduoda klausimus, atidžiai išklauso atsakymus (jau aišku, kodėl taip svarbu, iškiši koją miegodama ar ne?) ir daro savo išvadas apie ligą.

Parengęs nuodugnų psichofiziologinį žmogaus portretą, homeopatas pereina prie gydymo: iš visos gamtos įvairovės (augalų, gyvūnų sekretų, mineralų) atrenka tik tam pacientui tinkamą elementą, kuris turi tapti vieninteliu jo vaistu. Nes tik tokiu atveju gydymas bus veiksmingas. Beje, preparato dozė priklauso nuo to, kiek įsišaknijusi liga. Jei ši veikia tik fiziologiniu lygmeniu, veikliąją medžiagą reikės skiesti mažiau. Kuo labiau negalavimas susijęs su emocine bei psichologine žmogaus būsena, tuo vaistas labiau skiedžiamas. Be to, homeopatiniai preparatai ruošiami tik būnant pakilios nuotaikos – kad neigiama bioenergija nenukeliautų į priemonę. Kartojame: homeopatiniai vaistai ruošiami konkrečiam žmogui – jeigu juos vartos kitas, jie nekenks, tačiau ir laukiamo poveikio greičiausia nesukels.

Tradicijos ir naujovės

Homeopatija, kadaise sukurta kaip tradicinės medicinos priešprieša, jau seniai pripažįstama įprastų gydytojų – jie ją naudoja kaip papildomą gydymo būdą. Dažniausia į homeopatus rekomenduojama kreiptis, kai organizmą reikia veikti švelniai, išvengiant bet kokios žalos. Tarkim, nėštumo metu, kai dauguma cheminių vaistų yra draudžiami, taip galima išspręsti virškinimo, padidėjusio jautrumo problemas, netgi apraminti išsiplėtusias kojų venas.

Homeopatinių vaistų dažnai skiriama ir tais atvejais, kai liga nėra iki galo aiški, – pavyzdžiui, kai pacientas skundžiasi, kad jo širdis daužosi, bet jokių patologinių pakitimų nenustatoma. Tokiu atveju kreiptis į homeopatą – teisingas sprendimas net tiems, kurie iš principo tiki tik tradicine medicina. Juk problema greičiausia psichologinė, ne fizinė.
Beje, atkreipk dėmesį: homeopatiniai vaistai, parduodami vaistinėse, iš esmės nėra tokie, apie kuriuos čia kalbame. Taip, jie natūralūs, pagaminti iš augalų ar mineralų, bet tinka visiems, ne konkrečiam žmogui. Be profesionalaus homeopato pagalbos mes negalime nustatyti, kas iš tikrųjų mums yra, – štai todėl ir nepastebime akivaizdaus sveikatos pagerėjimo juos vartodami.

Ir vis dėlto tai – ne panacėja

Neginčijamas homeopatijos pranašumas: tokios gydomosios priemonės visiškai nekenkia organizmui. Ir mitas, kad homeopatinių vaistų poveikio reikia laukti savaites ar mėnesius. Tarkim, jei kamuoja įvairios alergijos, dermatitas, lėtinis viduriavimas, akivaizdžių rezultatų galima pastebėti jau po keleto dienų. Kita vertus, šie geri pokyčiai – tik ledkalnio viršūnė: kad visiškai pasveiktum, išties prireiks 2–6 mėnesius stropiai laikytis gydytojo nurodymų.

Nepaisant visų homeopatijos pranašumų, turėtum įsidėmėti ir tai, kad labai rimtos ligos, pavyzdžiui, onkologinės, gydomos tik tradiciniais metodais. Homeopatija tokiais atvejais gali būti tik vienas būdų organizmui stiprinti.

P.S.
Nepainiok homeopatijos su liaudies medicina, gydymu žolėmis, smilkalais, užkalbėjimais, dar kuo nors: tai – išties mokslas. Homeopatinių vaistų veiksmingumas įrodytas kliniškai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis