Patyčias patyręs vilnietis Edvinas parodė, kaip galima pasikeisti

Į mūsų el. pašto dėžutė atskriejo laiškas, kuriame - stulbinanti gyvenimo ir pokyčių istorija. „Vis perskaitau Jūsų straipsnius, kuriuose dedate merginų kūno pokyčius ir jų gyvenimo istorijas. Nutariau kaip vaikinas parašyti savąją sukrečiančią ir skausmingą gyvenimo istoriją, kuri, manau, verta Jūsų ir visų skaitytojų dėmesio“ - rašo mums 25 metų vilnietis Edvinas, natūralaus fitneso propaguotojas, motyvatorius ir blogeris, facebook`e geriau žinomas kaip Edvinas Lee.

Na, o mes, žinoma, skubame dalintis Edvino istorija su tavimi. Jei ir tu turi ką papasakoti, drąsiai rašyk mums el. paštu portalas@cosmopolitan.lt!

Nuo 1 klasės vidurinėje mokykloje jaučiausi nepilnavertis šalia kitų. Buvau žemesnis už visus klasiokus ir labai lieso sudėjimo berniukas. Per kūno kultūros pamokas rikiuotėje stovėdavau paskutinis. Prie merginų jausdavau diskomfortą, nes buvau vos ne tokio paties sudėjimo kaip dauguma iš jų, bei panašaus ūgio (kartais žemesnis). Visada jaučiausi labai nejaukiai.

Mokykloje ir kieme man daugelį metų kartodavo: „Tu per silpnas, tu per lėtas, tu per mažas, tau neišeis užsiauginti nei gramo raumenų, tau nepavyks, tu nieko negalėsi“ ir panašiai... Per krepšinio varžybas visada sėdėdavau ant atsarginių suoliuko, arba trumpam išeidavau į aikštelę, kad pabūčiau prie tritaškio zonos. Nes po krepšiu gaudavau staigius blokus, o iš tritaškio karts nuo karto pataikydavau, nors ir sunkiai numesdavau. Vienas iš klasiokų dėl žemo ūgio mane prie visų draugų vadindavo „smurfu“. Tą pravardę atsimenu iki šiol.

Per kūno kultūros pamokas mokyklos sporto salėje žavėjausi draugais, kurie išstumdavo 50kg štangą, ar padarydavo 10 prisitraukimų. Kiek kartų draugai siūlydavo pabandyt išstumt štangą, visada atsisakydavau rasdamas priežastį. O tikroji priežastis buvo tiesiog baimė apsijuokti prieš visus. Kūno kultūros mokytojas dažnai sakydavo „ko kabi ant skersinio kaip dešrelė?“ Kieme vienas iš draugų nuolat pabrėždavo, kad niekada nebūsiu aukštas, daugiausiai užaugsiu iki 1.70cm. Tą labai gerai įsidėmėjau.

Tėvas turėjo psichinių problemų, todėl mama su juo buvo išsiskyrus, kai tik pradėjau eiti į pirmą klasę. Patarimų iš vyriškos pusės tikrai nesulaukdavau, nors turėjau 3 brolius ir tiesiog nenorėdavau skųstis, o mamai nenorėdavau pasakoti savo išgyvenimu.

Tačiau visada buvau „kieto“ charakterio ir žinojau, kad kai gyvenimas smūgiuoja, tu tiesiog turi eiti pirmyn, svarbiausia - nepasiduoti. Būti tokiu kaip visi – ne mano bruožas. Nesu iš tų žmonių, kurie išsigąsta kritikos ir toliau gyvena su ja visą gyvenimą.

Baigęs vidurinę mokyklą nusprendžiau kažką daryti su savo ūgiu. Internete prisiskaičiau banaliausių patarimų, kaip bent kažkiek išsitempti. Nutariau kabėti ant skersinio. Visą vasarą, diena iš dienos eidavau į stadioną ir kabėdavau ant jo. Grįžęs namo prieš miegą kabėdavau ant kambario durų, ir naiviai tikėjau, kad gal kas nors pavyks. Tačiau jei ne – nieko neprarasiu. Praėjus vasarai pastebėjau, kad tapau kažkiek aukštesnis. Pasimatavęs ūgį maloniai nustebau pamatęs skaičius 1,75 cm, o juk prieš vasarą buvo 1,65 cm. Tuo metu man buvo 19 metų.

Rudenį įstojau į Vilniaus kolegiją. Vos tik pradėjęs mokytis supratau, kad man nepatinka mano specialybė, ir jaučiau, kad paliksiu mokslus. Nesu iš tų žmonių kurie būna ten, kur nepatinka per prievartą, „dėl lapuko“. Visą ta laiką toliau kas dieną kabėdavau ant skersinio ir ant durų staktos, kad dar kažkiek pavyktų išsitempti ir paaugti. Kartą tarp paskaitų per pertrauką stovėjau koridoriuje ir žiūrėjau į vaikiną, kuris ėjo į mano pusę. Jis buvo gana sportiškas. Žiūrėdamas į jį, mintyse sau pasakiau, kad laikas ir man sportuoti. Tai buvo lemiamas lūžis.

Nuėjęs į kabinetą susirinkau savo daiktus ir išėjau iš kolegijos visam laikui. Gruodžio mėnesį pradėjau savo sporto kelionę. Sporto literatūrą skaičiau dienomis ir naktimis , domėjausi mityba bei visais su ja susijusiais niuansais, ieškojau įvairiausios informacijos internete, ir viską rašydavausi į sąsiuvinį.

Pirmąją savo treniruotę pradėjau 2009 metų gruodį. Buvau 1,80cm ūgio ir svėriau 58kg. Ūgis išsitempė iki normalaus, taigi išnyko mažaūgio kompleksas, tačiau ant kūno buvo tik oda ir kaulai, ir tai tapo didžiausiu diskomfortu. Mano svajonė buvo tapti ne dideliu 100kg sveriančiu vyruku, o tiesiog turėti gražią ir sportišką figūrą, truputi daugiau kilogramų bei normalias rankas. Laikiausi savo užsibrėžto grafiko ir ėjau į salę, be jokių pasiteisinimų. Po metų sporto pamačiau akivaizdžius rezultatus ir jau svėriau 72kg.

2010 metų rudens pabaigoje susirgau gana sunkia liga. Tai buvo odos liga. Nuolat jaučiau nemalonų skausmą ir teko gerti brangius vaistus. Oda buvo negraži, jaučiau nuolatinę depresiją. Visada turėjau gražią odą, todėl negalėjau susitaikyti su tuo, kad dabar ji atrodė tragiškai. Kartą net buvo aplankiusi mintis, kad nenoriu gyventi. Tačiau pasakiau sau, kad kitiems žmonėms būna ir blogiau.

Pusę metų praleidau namie, išeidavau tik vakarais, kad nesimatytų mano odos, ir tai tik trumpam, kad įkvėpčiau gryno oro. Draugai nesuprato kas man yra, nes niekam neatrašydavau į žinutes ir atsiribojau nuo viso mane supančio pasaulio. Praleisdavau laiką tik namie, kaip kalėjime. Užmečiau sporto salę. Namie turėdamas nedidelę štangą ir du svarmenis, dieną iš dienos net ir per skausmus stengiausi nepamiršti sporto ir treniruotis bent minimaliai. Tačiau nesugebėjau normaliai maitintis, jausdavau nuolatinę depresiją ir, galima sakyti, grįžau į pradinį tašką nuo kurio pradėjau.

2011 metų pavasarį liga atsitraukė. Nutariau vėl grįžti į salę. Tačiau su dar didesniu ryžtu ir entuziazmu. Turėjau tikslą ir nuo to laiko daugiau nesustojau. Pradžia buvo kaip ir daugelio, noras tapti stipresniu ir, žinoma, sužavėti merginas. 4 metai nepaliaujamų treniruočių pakeitė mano protą, kuris siekė daug daugiau nei sužavėti merginas ar atrodyti geriau prie jūros. Ir dabar, maždaug po 4 metų reguliaraus sporto, stipraus ryžto, kieto, užgrūdinto, pozityvaus mąstymo, viskas gavosi taip, kad visi tie žmonės, kurie kažkada sakydavo tuos bjaurius dalykus vidurinėje mokykloje, vėl atsirado, bet jau kitu tikslu: visi pradėjo kreiptis bei prašyti įvairiausių sporto patarimų, klaust kaip man pavyko pasiekti tokių rezultatų. Pradžioj tikrai to nesitikėjau. O tas žmogeliukas, kuris kieme nuolat sakydavo, kad nebūsiu aukštesnis nei 1.70cm ūgio, galiausiai ir yra tokio ūgio. Aš 1.80cm. Ironiška? Kažkiek. Gerai pamenu vieną sakinį: skausmas - laikinas dalykas. Skausmas gali trukti minutę, valandą, dieną ar net metus, bet galiausiai jis pasitrauks, ir kažkas geresnio užims jo vietą, bet jei pasiduosiu, skausmą jausiu amžinai.

Suprantu, kad neatrodau labai įspūdingai lyginant su rimtais sportininkas, kurie užsiima sportu su cheminiais preparatais ir tikrai sveriu nedaug, tik 77kg, tačiau esu pakankamai sportiškas.

Kiekvienas pasirenka savo kelią. Mes visi gyvenime esame patyrę sunkumų ir nuleidę galvas. Tačiau kliūtys ir sunkumai yra geriausi „mokytojai“. Mane vis labiau pradėjo palaikyti žmonės, stengiausi motyvuoti savo socialiniame tinklapyje facebook vis daugiau žmonių ir sakyti: jei sugebėjau aš – sugebėsite ir Jūs, svarbiausia neklausyti, ką Jums sako aplinkiniai, o tikėti savimi! Visada tikėjau savimi.

Aš nustojau bendrauti su daug žmonių kurie darė neigiamą poveikį ir įtaką man. Man tiesiog buvo neįdomi rutina ir paprastas gyvenimo būdas. Aš nenorėjau būti panašus į kitus ir būtent treniruotės pakeitė visą mano gyvenimą ir mąstymą. Tai ne tik sportas – tai gyvenimo būdas. Aš nesijaučiau užsidaręs, aš tapau labiau pasitikintis savimi. Susipažinau su daug žmonių, kurie mane palaikė, ir padėjo man pereiti per visus sunkumus. Šis sportas iš tiesų grūdina žmones. Aš jaučiu gyvenimą.

IŠVADAI: noriu dalintis tuo, per ką perėjau, su kitais žmonėmis ir jeigu jie rodo dėmesį, palaiko, klausia, domisi, prašo patarimų, sako kad patinka tai ką rašau, darau ir prašo nesustoti – tai tik suteikia man dar daugiau įkvėpimo! Svarbiausia tikėti savimi. Geriausias laimėjimas - tai laimėjimas prieš save patį. Supratau, kad kliūtis pradedame matyti tik tada, kai nukreipiame žvilgsnį nuo tikslo, o aš žiūrėjau tik į tikslą. Gyvenime laimi ne tie, kurie gimė su tinkamais genais ir didžiausiu potencialu, o tie, kurie turi atsidavimo tam ką daro, ir niekada nepasiduoda.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis