Jo nuomonė: kodėl seksas su barakuda buvo didžiausias mano nusivylimas

(1)

Laukinės panteros ir pilkos pelytės. Velnių priėdusios ir tylenės. Įprasta visas moteris skirstyti į dvi grupes priklausomai nuo to, kaip jos elgiasi siekdamos vyrų dėmesio. Beje, toks dalijimas – labiau moteriškos logikos padarinys.

Jeigu mergina seksualiai rengiasi, akimirksniu patraukia vyrų dėmesį ir lengvai bendrauja – viskas, ji nurašoma į ryškias laukines panteras. O jeigu sėdi ramiai kamputyje ir rausta nuo kiekvieno vyro komplimento – tau jau tyli pilka pelytė. Ir tik vyrai (bei pačios moterys, kurios elgiasi būtent taip) žino tiesą: ryškiosios gražuolės seksualiais drabužiais dažnai slepia stresą dėl santykių ir šventą norą turėti gražią šeimą, o tylenės ne ką rečiau kuklumu maskuoja demonišką prigimtį ir žaisdamos jausmais įvaro vyrams galvos skausmą daugybei metų.


Todėl bent jau man priimtinesnė gyvenimo mačiusio ir daug moterų turėjusio mano dėdės versija: jis, būdamas aršus žvejys (tiesiogine ir perkeltine prasme), visas moteris pagal jų santykį su vyrais skirsto ne į dvi, bet į keturias grupes – vandenų gyventojų vardais.


Barakudos


Jau įprasta barakudos etiketę klijuoti visoms, kurios apsuka vyrams galvas taip, kad jie pamiršta savo meiles ir netgi sukurtas šeimas. Taip, barakudos ryškios, pabrėžtinai seksualios, paslaptingos. Jos dėvi korsetus su šilkinėmis kojinėmis, visada caksi aukštakulniais ir kaitina erotines fantazijas trumpais sijonais bei krūtinę išryškinančiomis palaidinėmis. Sklando gandų, esą dėl tokios studentės universitete trys profesoriai išsiskyrė, dėl tokios sekretorės šeši rimtų kompanijų vadovai susimušė, o dėl tokios naujos draugės subyrėjo didžiulė geriausių draugų kompanija. Nepaisant to, kiekvienam vyrui teka seilė iš palaimos, kai jo gyvenimo horizonte pasirodo ji. Nesu išimtis ir aš.


Bet tai buvo pats didžiausias mano nusivylimas! Niekada nebuvau sutikęs taip savo tikrąjį slepiančios ir visiškai netemperamentingos moters. Neginčiju, ji apakindavo vaizdeliu per kiekvieną pasimatymą, bet neplūdo nei emocijomis, nei aistra. Ir ypač lovoje buvo prėska kaip tešla be mielių. Beje, jai pačiai, kaip supratau, būtent toks seksas buvo normalus ir priimtinas.


Išvada. Barakudų man gaila, bet ne tiek, kad iš gailesčio galėčiau būti su jomis. Džiaugiuosi, kad viena jų man atvėrė akis – dabar vengiu visų kraštutinumų, ypač kraštutinio moteriškumo ir seksualumo.


Plekšnės


Merginos iš serijos kas galėjo pamanyti. Jos kaip tikros plekšnės vos pastebimos guli ant santykių dugno, bet kai nuo jo pakyla, sudrumsčia vandenis taip, kad akis graužia. T. y. visuomenės akyse jos – gerosios fėjos, kurios tik ir laukia, kad kas nors pasinaudotų jų gerumu. Bet užmezgusios santykius – tikros raganos, reguliuojančios gyvenimą visiems savo artimiesiems. Savo plekšniškas pozicijas jos užima daužydamos indus ir po menkiausio nesutarimo išeidamos kur nors į naktį.


Gyvenau su viena tokia kaip ant adatų, nuolat stengdamasis suprasti, nuspėti ne tik jos veiksmus, bet ir mintis, kad suskubčiau užbėgti įvykiams už akių. Kalbėtis, juo labiau – apie problemas, ji visiškai nenorėjo, kiekvieną bandymą pradėti diskusiją žlugdė fraze: „Jeigu reikia ką nors tau aiškinti, vadinasi, nieko aiškinti jau nereikia“. Baisiausia, kad išsiskyręs su ja daugelio, net gerų pažįstamų, akyse virtau paskutiniu niekšu, nes kaipgi aš galėjęs palikti tokią jautrią, ištikimą ir nekonfliktišką asmenybę! Laimė, pats jaučiausi tarsi ištrūkęs iš kalėjimo: ėjau per Gedimino prospektą ir pirmąkart nejaučiau tos slegiančios kaltės dėl visų pasaulio negerovių.


Išvada. Plekšnių bijau. Nes nieko nėra baisiau už suvokimą, kad angeliškas vaizdelis slepia velnišką prigimtį. Ypač baisu, kai tai suvoki tik po vestuvių.


Lydekos


Jos ryškios ir pastebimos kaip barakudos, bet tokį efektą pasiekia ne tiek savo išvaizda, kiek elgesiu ir temperamentu. Jos tiesiog įsiveržia į vyrų gyvenimus ir kardinaliai juos pakeičia. Tiksliau, patys vyrai keičia savo gyvenimus dėl jų. Atsidūręs lydekos akiratyje negali žinoti, kaip viskas baigsis.


Jau minėtasis mano dėdė žvejys buvo užkietėjęs mergininkas, kol kaip koks kilbukas pateko į vienos žavios filologės lydekaitės akiratį. Susipažino juodu universiteto bibliotekoje, jis paprašė jos telefono ir po trijų dienų paskambino, pakvietė į kiną. O ji jam driokstelėjo: „Klausyk, neinam į tą kiną. Atvažiuok tu pas mane, pasimylėsim, tada užsisakysim picos ir žiūrėsime kokį nors filmą – gavau iš draugės krūvą DVD. Padėsiu galvą tau ant peties, o tu glostysi man rankas. Nenoriu šiandien niekur eiti iš namų!“


Dėdė neteko žado. Bet ne viso, nes pas ją nuvažiavo. Sakė, važiuodamas nuolat galvojo: ar ji tą tiradą pažėrė rimtu veidu, ar norėdama iš jo pasišaipyti? Ką gali žinoti – gal susipyko su savo vaikinu ir išaudė tokį keršto planą. Juk bibliotekoje ji nė iš tolo nebuvo panaši į tą, kuri siūlosi nepažįstamiems pasidulkinti. Bet vakaras buvo būtent toks, kokį jam pažadėjo filologė. Net dar geresnis. Vėliau ji paaiškino taip pasielgusi todėl, kad tiesiog to norėjusi ir pamaniusi, jog tokia santykių pradžia bus pati geriausia. Sakė nė kiek neabejojusi savo moteriška intuicija. Ir tai buvo be galo nuoširdu. Dabar ta filologė – mano dėdienė, o dėdė džiaugiasi laimingai vedęs. Jiedu kartu tiek laiko, kiek siekia mano atmintis. Nors, kaip sakė jo sesuo, t. y. mano mama, niekas niekada negalėjo pamanyti, kad jis galėtų taip staiga įsimylėti ir įsigeisti šeimos. Beje, dėdė man prisipažino: būtent tas vakaras kardinaliai į gera pakeitė jo nuomonę apie santuokinį gyvenimą.


Išvada. Lydekas gerbiu už nuoširdumą ir sąžiningumą santykių klausimais. Taip, jos šiek tiek gąsdina ir verčia būti drąsų. Bet, tiesą sakant, pats norėčiau tapti kilbuku kokiai nors lydekaitei.


Menkės


Mano pusseserė Ieva nuėjo susipažinti su savo išrinktojo močiute, kuri buvo vienintelis jam artimas žmogus, nes abu tėvai žuvo autokatastrofoje. Vaikinas Ievą įspėjo, kad senutė pastaruoju metu labai išsiblaškiusi, ir paprašė per daug nepykti ant jos dėl kokių nors smulkmenų. Močiutė svečių laukė: iškepė savo firminių daržovių kotletukų, sumaišė salotų, sutrynė bulvių košės. Ji žinojo: anūkas nemėgsta tos košės, tačiau vylėsi, kad jo išrinktajai ši net labai patiks. Ieva įsidėjo pirmą košės šaukštą į burną ir apmirė – košė buvo iš virtų svogūnų! Prarijo, nusišypsojo ir toliau valgė močiutės patiekalus (košę irgi) girdama jos kulinarinius gebėjimus.


Ne, Ieva nebijojo močiutės: senutė tiesiog alpo iš laimės, kad anūkas pagaliau rado tokią šaunią porą. Ieva nebijojo ir savo išrinktojo: jos Edvardas – geras ir supratingas bičas. Ji tiesiog nenorėjo, kad močiutė pasijustų apsikvailinusi. Nenorėjo aptemdyti jos laimės. Beje, ir Edvardui ji nieko nepasakė, tik pasiūlė išsinuomoti butą arčiau jo močiutės, kad abu galėtų dažniau ją lankyti.


Išvada. Menkė – iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti žuvis, bet jūreiviai žino, kokia ji vertinga. Šio tipo moterys būtent tokios: paprastos, tačiau apdovanotos neįkainojamomis savybėmis, apie kurias pačios niekada nekalbės – jas reikia pastebėti ir pajusti.


Ir dar viena išvada


Požiūris į moterį priklauso nuo konkretaus vyro. Ta, kuri man atrodo dėmesio neverta pilka pelytė, kitam gali būti aistras kaitinantis nekaltumo įsikūnijimas. Ne kartą mačiau, kaip mano draugai, protingi ir normalūs žmonės, įsimylėdavo kokią nors skandalingą krokodilę ir žavėdavosi ja sakydami, kad ji pratrūksta tik dėl to, kad yra labai jautrus žmogus. Pačios šauniausios merginos, su kuriomis man teko draugauti, buvo tiesiog sąžiningos. Ir kas jos buvo – undinės, žuvys ar panteros – nėra taip jau svarbu.

Parašyk Redakcijai

Čia pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų.

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis