Vyriškas požiūris apie tavo moteriškas formas

Tavo užpakalis didelis, krūtys nukarusios, pilvas atsikišęs, plaukai nušiurę, paakiai pajuodę... Sakai, bjaurus melas? Bet juk pati nuolat skundiesi savo kūnu!

Įsivaizduok: nusprendei keisti būstą. Nekilnojamojo turto agentas tave atveda į tokius namus, kuriuos regėjai savo svajonėse. Pakerėta sušunki: „Nuostabus butas, aš jo noriu!“ Bet agentas atrodo sutrikęs. „Esi įsitikinusi, kad nori kraustytis į šį butą? – klausia jis. – Nemanai, kad jis kiek nudrožtas? Pažiūrėk: apmušalai atsilupę, grindys nutrintos, langai išklerę. Rinkoje tikrai yra geresnių butų nei šis...“

Tai va, brangioji, su visais savo niurzgėjimais dėl išvaizdos tampi panaši į tą nekilnojamojo turto agentą: vaikinas pamato tave, netenka žado, pradeda giedoti ditirambus tavo nepriekaištingai išvaizdai, o tu staiga drėbteli: „Ką tu čia kalbi, juk mano kojos kreivos.“ Arba: „Nesu jau tokia nuostabi – paakiai paburkę.“ Arba: „Nesąmones giedi, tik pažiūrėk, kokie mano papai!“

Ir tuo metu, kai žiūrinčiajam į du prisirpusius greipfrutus ims tysti seilė, tu patikslinsi, ką turėjai galvoje: „Matai, kokie jie mžai? Susitraukę kaip suvytusios bulvės!“ Patikėk, net ugnį ir vandenį praėjusiam vyrukui išgirdus tokius žodžius pasaulis apsivers aukštyn kojomis: jo moters iškirptėje, pasirodo, pūpso ne du prisirpę greipfrutai, bet suvytusios bulvės!

Užpakaliukas – antroji kūno vieta, kurios dydis, forma ir padėtis erdvėje tave labiausiai jaudina. Ir taip yra dėl vienintelės priežasties – tu jo negali matyti. Kad ir kaip persikreiptum žiūrėdama į jį veidrodyje, vis tiek vaizdas nebus toks, koks realybėje. Lieka tik griebtis lyginamosios statistikos: klausinėti, ar tavo užpakaliukas – kaip tos gatve žingsniuojančios merginos.

Vyresni vyrai susiduria su kitokia lyginamosios charakteristikos atmaina: kai jų mylimosios pradeda lyginti save ne su kitomis, bet su savimi – ta, kokia buvo prieš 5, 10 ir 15 metų. Šiukštu negalima tavęs pavadinti moteriška, nes kažkodėl moterims moteriškumas asocijuojasi su P.P.Rubenso paveiksluose išaukštintu putlumu. Kaip sakė prancūzų feminizmo karalienė Simone de Beauvoir, moteris dažnai atleidžia viską, bet vėliau dažnai primena tai, už ką atleido.

„Aš nuostabi! Ir taškas!“ Jei šiuos žodžius tartum kaskart regėdama savo atvaizdą veidrodyje, nuotraukoje ar sutikusi savo antrininkę gatvėje, palengvintum gyvenimą ne tik sau, bet ir tam vyriškosios lyties individui, kuris kartais į tave pažvelgia nekalto veršelio akimis. Jos išduoda, kad jis tave įsimylėjęs tokią, kokia esi – su visais celiulitais ir strijomis. Kodėl tu trokšti būti tuo netikusiu nekilnojamojo turto agentu, primenančiu, jog rinkoje yra ir geresnių pasiūlymų?! Vienintelis patarimas – aukštyn nosį, nors ir kokia kreiva ji būtų, nes tu – nuostabi ir nepakartojama!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis