Kaip jaučiasi ką tik paliktas vaikinas?

Meilės apakintas individas yra pasiryžęs žūtbūt susigrąžinti mylimąją – jis paaukos viską, ką turi, kad tik taip įvyktų. Kai galop suvokia, kad taip niekada neatsitiks, atkaklumą keičia isterija, depresija ir juoda melancholija.

Jis tau skambinėja, maldauja grįžti, sekioja iš paskos. Jei nepasiduodi, staiga virsti kale, gyvate, rupūže, t.y. pačiu šlykščiausiu padaru, kokį tik būtų galima įsivaizduoti. Tave tenkina toks statusas? Manyčiau, ne. Todėl nuoširdžiai siūlau paliekant vaikiną atkreipti į keturis svarbius dalykus – gal po kokių trejų metų pavyks tapti ir gerais draugais.

Pirma: išeik laiku ir vietoje.

Dar visai neseniai buvau įsimylėjęs iki ausų. Per Šv. Valentiną užsakiau staliuką dviem prabangiausiame restorane. Prisipažinsiu: kirbėjo mintis apie piršlybas. Tačiau visus planus nutraukė mylimosios Linos tirada: „Manyčiau, mudviem nepakeliui. Tu dėl to nekaltas, tiesiog laikas eina, o mūsų daugiau niekas nesieja, tik seksas. Ir...“ Galop ji atsistojo ir paliko mane vieną sėdėti įsimylėjusių porelių sausakimšame restorane. Visi aplink tokie laimingi, o aš – tarsi Mike'o Tysono patiestas smūgiu tiesiai į dantis.

Kurį laiką viriau iš pykčio: na ir kalė ta Lina! Ko ji trenkėsi į restoraną? Negalėjo anksčiau pasiųsti manęs velniop? Ir dar tie žodžiai apie seksą. To, ką darėme lovoje, nevadinau seksu, nes mes nesidulkinome – mes mylėjomės. Bent jau man taip atrodė. Žinome, kokios jautrios yra moterys, kaip pastebi net menkiausias smulkmenas, todėl sunku patikėti, kad Lina nepajuto, kaip pakito mano požiūris į ją. Kuo anksčiau būtų išsakiusi savo abejones, tuo švelnesnis būtų buvęs tas taisoniškas smūgis į dantis.

Antra: susirink savo daiktus

Visus iki vieno! Nė nutrinto dantų šepetėlio prie praustuvo nepalik. Kuo mažiau vaikino namuose liks tavo daiktų, tuo trumpiau truks jo kančios. Savo kailiu esu patyręs: buvusios mylimosios daiktai – kaip tušti buteliai alkoholikui. Net tvirtai apsisprendęs daugiau negerti, užkliūva jis už butelių virtinės, šie smagiai subarška – ir prieš akis iškyla alaus bokalas. Toks aprasojęs. Su putele...

Beje, alkoholis ir skyrybos dažnokai vaikšto susikibę už parankių. Pamenu, išsiskyręs su Lina blaivus galvodavau: „Aš taip noriu jai paskambinti, bet žinau, kad dėl to bus tik blogiau.“ Įsivertęs porą šimtų gramų nė pats nepajusdavau, kaip pirštai mobiliuoju imdavo rinkti Linos telefono numerį, todėl...

Trečia: padovanok jam sporto klubo abonementą

„Fizinis krūvis sugeria stresą kaip kempinė – vandenį, – teigia JAV antropologė Helene Fisher. – Taip atsitinka dėl to, kad per fizines treniruotes organizme padaugėja laimės hormono serotonino.“ Tuos Helene Fisher aukso vertės pastebėjimus atradau blaivybės akimirkomis ieškodamas būdo atsikratyti vis didėjančios priklausomybės nuo šimto gramų ir alaus bokalų. Pradėjau rytais bėgioti, iš palovio išsitraukiau svarmenis – fizinis krūvis padėjo atsikratyti ne tik minčių apie alkoholį, bet ir apie Liną. Galop pats įsigijau sporto klubo abonementą. Tik nepataikiau – paaiškėjo, kad į tą patį klubą vaikšto ir Lina. Prakaitavau mušinėdamas stalo teniso kamuoliuką, kai pasirodė ji, įsikabinusi į parankę raumenų kalnui išsišovusiu apatiniu stalčiumi. Oi kaip niežėjo sugrūsti jį jam į kaukolę, bet... kokia prasmė? Pažvelgęs į Linos akis supratau, kad jos tuščios – jokios kibirkštėlės, kuri paskatintų mane imtis žygdarbių. Ji buvo man abejinga. Tačiau mano kančios atsinaujino. Dabar svarstau, gal taip nebūtų nutikę, jei ji man būtų padovanojusi to sporto klubo, į kurį pati tikrai nebūtų užsukusi. Taigi...

Ketvirta: nesivaidenk horizonte

Pasak Helene Fisher, nieko nėra blogiau nei siūlyti likti draugais. Taip suteikiama nereikalingos vilties. Kai griebdamasis šiaudo vaikinas ištaria: „Galbūt likime draugais?!“, geriausias atsakymas: „Taip, mes gal būsime draugai. Po trejų metų. Dabar mums reikia naujų erdvių, naujų draugų.“

„Meilės traumą reikia gydyti kaip psichologinę priklausomybę“, – teigia Helene Fisher. Jokia paslaptis: geriausias vaistas – abstinencija. Šiuo atveju – jokio bendravimo su buvusiąja: jokių skambučių. jokių laiškų ar žvilgčiojimo į jos profilį socialiniame tinkle. Bet kaip tai sunku! Todėl būtų gerai, jei palikusi vaikiną tai padarytum tu – stengtumeisi išvengti bet kokio kontakto su juo. Ir, žiūrėk, po trejų metų jis tau tikrai padėkotų, kad buvai ne kalė – geras ir jautrus žmogus.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis