Kuo panašūs vyrai ir vaikai?

Kadaise lietuvių klasiko Kazio Binkio herojė „Atžalyne“ metė frazę: „Visi jūs vyrai – dideli vaikai.“ Ar kažkaip panašiai. Vėliau sąmojingi piliečiai sugalvojo šios temos variacijų, pavyzdžiui: „Kas skiria vaiką nuo vyro? Niekas. Nors... Vaiką gali ramiai palikti su aukle.“

Kur link lenkiame? Ogi kad vyrai ir vaikai panašūs ne tik polinkiu į žaisliukus (vyrų šie – kiek brangesni) ar noru jaukiai įsikniaubti moteriai į krūtinę. Juos vienija ir periodiškai keliamos isterijos.

Sutinkame, ir isteriškų moterų ganėtinai daug esama, tačiau teigti, jog dėl emocijų pertekliaus kenčiantys vyrai – retenybė, būtų akivaizdus melas.

Todėl kad ir kaip liaupsintume brandžius, tvirtus vyrus, turime pripažinti: metas aptarti tokius vyriškus poelgius kaip durų trankymai, klyksmai, indų daužymai ir gėlių vazonų mėtymai pro langus atsitiktiniams praeiviams ant galvų.

„Argi tai isterija?“

Norėdamos užbėgti už akių kaltinimams neobjektyvumu, lytiniu šališkumu, prispaudėme keletą vyrukų: nagi, mielieji, klokite visą tiesą apie savo pomėgius kartkartėmis žmoniškai paisterikuoti. Ir išklojo! Šiek tiek sumišę, šiek tiek pasikuklinę prisipažino: „Taip, pasitaiko.“ Tik jie tai vadina ne isterijomis, o tiesiog santykių aiškinimusi. Apibendrinant apklausos rezultatus galima konstatuoti: princų šioje žemėje nebeliko. Nors ne, jie egzistuoja, kol to norime mes – tiksliau, kol turime kantrybės tęsti kasdienius stebuklus. Arba kol toleruojame savo princų ydas ir visais būdais ieškome kompromisų. O juk tai mūsų gebėjimas nematyti akivaizdžių mylimojo žmogaus neigiamybių, maža to, kai kurias jų paversti pranašumais, prilygsta tikram stebuklui. Bet grįžkime prie isteriškų vyrų. Ar šią jų savybę irgi galima toleruoti ir net laikyti teigiamu bruožu?

„Susikišk tu tuos indus...“

Pasirodo, dauguma moterų lengva širdimi atleidžia savo antrosioms pusėms akimirkas, kai šie pradeda elgtis kaip mažvaikiai. „Maniškiui patinka naktinėti. Jis gali iki paryčių spoksoti televizorių, nors dar iš vakaro prašo pažadinti septintą. Kai pradedu žadinti, jis kaip vaikas niurna ir maldauja dar penkių minučių miego. Po penkių minučių ateina kitos penkios, paskui dar ir dar – kol jam jau reikia išeiti. O tada užgriūva chaosas, ir viskas lydima riksmo, jog per mane jis nespėjo pavalgyti, nueiti į dušą ir tikrai pavėluos į darbą“, – pasakoja Rita. Jai antrina Dovilė: „Mano vyras bando iškelti sceną, jei aš ar dukra įsisukame į jo traškučius. Klykia, mosikuoja rankomis ir pučiasi, lyg būtume be jo žinios nupirkusios automobilį.“ Prisideda ir Rasa: „Maniškis užsiunta, jei pasakau, kad dabar jo eilė plauti indus. Jo net balsas tampa neatpažįstamai šaižus“.

„Tu kalta!“

Kai kuriems vyrukams vaikystė taip lenda per visus galus, kad kartais nė nebejuokinga stebėti jos apraiškas. „Mano vyras – cholerikas, – pasakoja Edita. – Įsiutęs jis gali išmesti pro langą mobilųjį telefoną (jau pakeitė septynis), spardyti duris, mėtyti kavos puodelius. Žodžiu, vieni materialiniai nuostoliai. O kartą jis įsiutęs tvojo puodeliu į sieną. Ir taip stipriai, kad susižeidė ranką. Išsigandusi norėjau kviesti greitąją, bet jis užsispyrė – ne, ir viskas. Kaip koks idiotas ėmė vapėti verčiau jau nukraujuosiąs, kad tik mane visą gyvenimą sąžinė graužtų. Tik kai puoliau maldauti, atsiprašinėti ir pripažinau, jog esu ir visada buvau neteisi, jis maloningai leidosi nuvežamas pas gydytojus.“ Argi tai ne įrodymas, kad gal jau metas susitaikyti su mintimi, jog suaugusių vyrų beveik nebeliko? Juk tokie ir panašūs poelgiai iš tolo dvelkia vaikiškumu! Mylimasis kaip mažas sadistas manipuliuoja jausmais, kad imtum graužtis: Ir kaip aš galėjau taip elgtis su savo nelaimingu berniuku!

„Tuoj aš tau kaip...“

Tiesa, kai kam tokie įvykiai – kasdienybė. „Net rimčiausias vyras kartais pratrūksta. Jis gali į Everestą užkopti, mūšį laimėti, ordiną gauti. O po to tėkšti šaukštą į sieną: „Kiek kartų sakiau, kad sriubos su grietine nevalgau!“ Vėliau ir pačiam būna gėda, bet juk visiems aišku: ne grietinė čia kalta“, – tvirtina Saulė.

Gerai, jei viskas apsiriboja šaukštais. Bet būna ir baisiau. Kažkada seniai spauda rašė apie užsienio chirurgą, kuris įsiutęs nurėžė pacientui jo pasididžiavimą. O įsiuto dėl to, kad operuoti nesisekė. Ir ką? Chirurgą atleido, nuteisė ir liepė išmokėti vargšui kastruotajam milžinišką sumą. Tik ar ta sumelė grąžino potenciją... Išvada? Labai paprasta: nuo isterijų priepuolių nė vienas nėra apsaugotas, bet yra ribos, kurių verčiau neperžengti.

„Ne, tu pats kaltas“

Vis dėlto isterijos – moterų reikalas. Mums jų reikia paprasčiausia garui nuleisti, o vyrai laiku sustoti nemoka. Spirs į kėdę, sulaužys stalo koją ar net savąją dar susižeis... Vardo nepanorusi atskleisti moteris leidžiasi į prisiminimus: „Aš savo buvusį vyrą mečiau, kai mums susibarus jis staiga visas pamėlo, akis išvertė ir kad pradės prie visų riaumoti: „Kalė! Aš tau geriausius metus atidaviau! Aš dėl tavęs... ir t.t.“ Iki tol atrodęs toks didelis, vyriškas, tvirtas, per sekundę virto boba. Ir dar tos išsprogusios akys – grynas bufo calamita! Negalėjau, turjau jį mesti.“ Kaip kaip? Bufo calamita? A, rupūžė anot lotynų! Tada suprantama. Naudos iš tų rupūžių... Kurkia, nuodus leidžia. Tegul sau Raudonojoje knygoje ir pūpso

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis