Kūniški malonumai ir ekstazė: uždraustos nuodėmės, atėjusios iš praėjusių laikų

„Ir kurgi ritasi šiuolaikinis pasaulis!“ – spjaudosi dorovingieji, išgirdę apie svingerius, pornografiją ar seksą trise. Tačiau mes dar nebuvome gimę, o visa tai jau egzistavo!

Postringavimų apie ištvirkusius senovės graikus, romėnus ir jų homoseksualus, zoofilus bei orgijas nesitikėk. Palikime ramybėje ir Renesansą su visomis jo nuogybėmis. Pakalbėkime apie tai, kas buvo ne taip jau seniai ir daugeliui mūsų siejasi su gūdžiais baudžiavos ir Žemaitės „Marčios“ laikais, na, puritoniškąja Britanijos karalienės Viktorijos epocha.


Kaip tik tada pasaulinėje scenoje išdygo S.Freudas ir pareiškė: mūsų veiksmus valdo pasąmonė (vadinasi, patys nieko kontroliuoti negalime), o visos problemos kyla tik iš užspaustų seksualinių troškimų bei netinkamo auklėjimo. Visuomenė lengviau atsiduso. Pagaliau draudžiamą meilę bus galima pateisinti kompleksais ar suversti kaltę netikusiems tėvams! Na, argi gali būti normalus žmogus, vaikystėje motinos nebučiuotas, nemyluotas ir tėvo verstas klūpėti ant žirnių?


Žodžiu, S.Freudas (drauge ir F.Nietzsche su savo antžmogio filosofija) gerokai paveikė ne tik nelabai apšviestus tuomečių vartotojų protus, bet ir intelektualus, o drauge – visą meną. Literatūrą, tapybą, skulptūrą staiga persunkė erotika bei pagoniški elementai. Žmonėms nusibodo bijoti Dievo. Kaip priešingybė krikščionybei buvo iškeltas žmogaus – kūrėjo paveikslas. Jam neberūpėjo Dievo priesakas nepaleistuvauti, negeisti svetimo vyro ar svetimos moteries. Krikščionybė buvo paskelbta žmogaus prigimties kalėjimu. Juk prigimčiai būdinga visiškai kitų troškimų: noras patirti emocijų, pulti į ekstazę, kurti, galop eiti iš proto! Tad kam, šimts kalakutų, veltui švaistyti laiką ir visa tai tramdyti? Progresyvūs protai džiaugsmingai puolė laužyti nusistovėjusių dogmų ir laisvintis: prasidėjo eksperimentai su narkotikais, vieši protestai prieš visuomenės moralės normas ir itin pikantiškos savęs paieškos.


Rasti save


Dabar labai madinga leistis į dvasinius savojo ieškojimo labirintus. Tačiau tai nieko nauja: žmonija daugybę amžių šitaip darė. Įdomiausia, kad ir dabar, ir prieš šimtą metų tos paieškos dažniausia vesdavo į Rytus. O ten, jokia paslaptis, kūniški dalykai apskritai nebuvo laikomi nuodėme.


XIX a. pabaigoje Vakarų civilizaciją pasiekė „Kamasutra“, daugeliui tapusi sekso vadovu. Europiečiai atrado budizmą, daosizmą, sufizmą. F. Nietzsche pareiškė, kad budizmas yra šimtus kartų tikroviškesnis nei krikščionybė. Rusijoje iš šių religijų išsirutuliojo net atskiri mokymai, – pavyzdžiui, garsaus dailininko N. Roericho agni joga. Suklestėjo sektantizmas: ir estetinis (uždari būreliai bei klubai), ir dvasinis religinis.


Koks buvo pagrindinis tokių paieškų tikslas? Ištrūkti iš visa, kas žemiška, ir susilieti su absoliutu. Blaiviu protu tai padaryti sekėsi sunkiai, todėl būrelių, judėjimų ir sektų dalyviai savo sąmonės galimybes plėsdavo pasitelkę opiumą, morfijų, haliucinogenus, alkoholį – jie buvo būtini to meto mistiko meniu. Kaip ir tantra bei sekso praktika. Beje, niekas nesidraskė, esą tai – iškrypimas ar ištvirkimas. Juk viskas buvo daroma dėl dvasinių dalykų – galimybės pajusti transą ir susijungti su dieviškuoju pradu.


Oi kas vykdavo per to meto inteligentijos bei intelektualų susibūrimus! Kūrybinis pradas buvo žadinamas visais įmanomais būdais. Erotiniai žaidimai bei improvizacijos turėjo sukurti naują meninę kalbą ir naujos formos žmonių santykius. Juk, palyginti su didžiąja tiesa, visos banalios žmonių sąvokos bei žodžiai praranda prasmę. Kūrybinę atmosferą ypač stipriai kurstė ekstazė, paslaptingumas ir mistinė egzaltacija. Tiesa, paprasti žmogeliai apie tai kalbėdavo tiesiai šviesiai: „Girdėjai – turtingos poniutės to pono namuose šoko nuogos ir užsiėmė orgijomis?“ Nors jie ir patys ne itin atsiliko: net puritoniškoje Britanijoje XIX a. pabaigoje padaugėjo sekso iki vedybų atvejų, vyrai vis dažniau vedė moteris iš reikalo. Kai kurie to meto atradimai ir dabar priverčia žiopčioti iš nuostabos, – tarkim, XIX a. pabaigoje Didžiosios Britanijos karaliui Edvardui VII sukurta sekso kėdė.


Prieš meilę visi lygūs?


Homoseksualumas tuo metu apskritai buvo laikomas miela aristokratų bei menininkų silpnybe. Štai Rusijos caro Nikolajaus II dėdė didysis kunigaikštis Sergejus Aleksandrovičius neslėpė švelnių jausmų gražučiams adjutantams. Jis net buvo įkūręs Maskvoje klubą, kur gėjai galėdavo ramiai atsiduoti meilės žaidimams. Kai kunigaikštis atvyko į Prancūziją, vietos spauda parašė: “Kunigaikštis į Paryžių atvyko su savo meiluže – ponu X”.


Kūrybingi žmonės ėjo dar toliau: prabilo apie lyties keitimą. Didžiausią poveikį tokiam požiūriui darė tantra: ji skatino homoseksualius santykius – Indijoje hermafroditai, gėjai ir transvestitai buvo laikomi šventu dieviškosios jėgos įsikūnijimu. Ypač madinga tapo kartoti ekstravagantišką filosofo bei psichologo Otto Weiningero frazę: „Kiekviename vyre tūno slapta moteris, o kiekvienoje moteryje – slaptas vyras“. Šią mintį plėtojo ir vokiečių mokslininkas Karlas H. Ulrichsas.


Išpuoselėti estetai pradėjo į dienos šviesą vilkti savo vidinius vyrus bei moteris. Ne vienas jų pabrėždavo naują prigimtį – androgeniškumą. Na, iš tikrųjų – ar verta būti tik kuo nors vienu, jei galima būti abiem iš karto! Štai Coco Chanel dažnai rengdavosi kaip vyras, o lesbietiški romanai tarp to meto garsenybių tapo beveik norma: Colette, Virginia Woolf, Gertrude Stein – tai tik keli garsesni vardai iš daugelio. Menininkai nebeslėpė savo homoseksualių polinkių: visi žinojo, kad tik vyrams priklausė kompozitoriaus P. Čaikovskio, poetų R. M. Rilke ir W. Whitmano širdys. 1895 metais Europą sukrėtė garsaus rašytojo Oscaro Wilde'o teismas – dėl homoseksualumo jis buvo porai metų įkalintas. Ypač aktyviai gėjai reiškėsi Vokietijoje – iki nacių judėjimo Berlyne veikė apie 100 gėjų barų. Ne itin slapukavo ir svingeriai, buvo netgi porų, kurios atvirai gyveno trise.


Senoji pornografija


Kada nors teko girdėti, kad pornografiją Renesanso laikais tyrinėjo ir plėtojo ne kokie nors iškrypėliai, bet garbingi mokslininkai? Dailės kūriniai buvo pilni nuogų moterų ir lytinių aktų. Net dievai mielai nerdavo į kūniškų malonumų sūkurį. Pornografija niekur nedingo ir XIX a. antrojoje pusėje. Ypač ji išpopuliarėjo, kai buvo išrasta fotografija. Nuotraukos pasipylė kuo vairiausios: nuo tiesiog nuogų moterų iki vaikų sekso ar sado mazo motyvų. Beje, sąvoka mazochizmas kaip tik tada ir buvo pradėta vartoti – ji kildinama iš istoriko (!) Leopoldo von Sachero Masocho pavardės. Mat pagrindinis jo romano „Venera kailiuose“ herojus Severinas, norėdamas patirti lytinį pasitenkinimą, tapo savo meilužės Vandos vergu.


Bet grįžkime prie pornografinių nuotraukų – jos net rėminamos buvo įdomiau, pavyzdžiui, kad atrodytų, jog žiūri į jas kaip pro rakto skylutę. Taip nuotrauka suteikdavo dvigubą malonumą: žmogus ir nuogybės pasisotindavo, ir pajusdavo vojeristinį pasitenkinimą. Buvo pradėtos steigti specialios ateljė, kur aukštuomenės damos fotografuodavosi nuogos ir klijuodavo nuotraukas į ypatingus albumus (šiuo klausimu iki šiol nematyti didelės pažangos).


Pornografinės nuotraukos itin išpopuliarėjo prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Jos netgi virto masiniu reiškiniu. Pornografinio turinio knygos, atvirukai, laikraščiai greitai pavergė mases. 1907 metais pasirodė pirmasis pornografinis filmas “Stebėtojas”, jį sukūrė prancūzai. Netrukus juos iš rinkos savo produkcija išstūmė vokiečiai bei italai. 1920 metais prancūzai vėl išsiveržė – pirmaisiais filmais su homoseksualių ir grupinio sekso scenomis.


Kas iš to?


Juokas juokais, tačiau visi šie laisvos širdies estetai, kad ir kokie kam atrodytų ištvirkę, pirmiausia ieškojo būdų dvasiškai tobulėti. Nors, aišku, kartais užsižaisdavo, platoniški santykiai jiems nušvitimo nesuteikė – jei ne seksualumo tyrinėjimai, eksperimentai su pagonybe, mirtimi ar gyvulišku pradu, vargu ar šiandien turėtume tokį grandiozinį kultūrinį palikimą.


Štai garsus Oskaru apdovanotas filmas „Kabaretas“ – homoseksualaus vokiečio rašytojo Christopherio Isherwoodo autobiografinio romano „Goodbye to Berlin“ ekranizacija. Tik dėl to, kad pagaliau pornografija buvo atskirta nuo meninio seksualumo, pasaulį išvydo ir intelektualų mėgstamas Jameso Joyce romanas „Ulisas“.


Tapytojas Edouardas Manet ne tik nevengė vaizduoti nuogų kūnų – jis net nutapė prostitutę (paveikslas “Olympia”). Homoseksualios meilės tema kliudoma ir rašytojo Henry Jameso kūrinyje “Varžto pasisukimas”, poetų Arthuro Rimbaud ir Federico Garcios Lorcos eilėraščiuose, Marcelio Prousto romane “Prarastojo laiko beieškant”, Virginios Woolf romane “Orlando”, švedų rašytojos Selmos Lagerlöf laiškuose jos mylimosioms, režisieriaus ir aktoriaus Jeano Cocteau filme “Poeto kraujas”, daugybėje kitų, kuriems vardyti tiesiog trūksta vietos.


Garsūs ir garbingi rašytojai bei menininkai slapta rašė nešvankias istorijas ar tapė nešvankius paveikslus. Štai Prancūzijos nacionalinės bibliotekos surengtoje erotikos parodoje gali rasti poeto Charleso Baudelaire'o ar siurrealisto Mano Ray kūrinių šia tema. Itin nešvankių kūrėjų buvo ir tarp politikų, pavyzdžiui, XIX a. Prancūzijos ministras pirmininkas Leonas Gambetta. Lieka apgailestauti tik dėl viena: kad šiandieniai erotiniai bandymai ne tokie įspūdingi.   


Kaip visur, taip ir Lietuvoje


Keli faktai tiems, kurie vis dar tiki, kad sekso mūsų šalyje nebuvo ir nėra.


  • Baltų gentyse buvo praktikuojama daugpatystė.


  • XII a. prūsai galėdavo laisvai pakeisti žmoną, jei ši neįtikdavo lovoje.


  • Lietuvoje egzistavo paprotys po vestuvių nakties parodyti paklodę. Niekas jos viešai nekabindavo – ją tikrindavo svočia. Tačiau jei mergina pasirodydavo nesanti nekalta, vyras galėjo jos atsisakyti.


  • XV a. Lenkijos ir Lietuvos karalius Vladislavas IV, vienas galingiausių valdovų, buvo homoseksualas ir neslėpė aistros mylimajam Adamui Kazanowskiui. Karalius žuvo mūšyje prie Varnos, per kryžiaus žygį prieš turkus. Lenkų istorikas Janas Dlugoszas rašė, esą tik dėl to krikščionys ir pralaimėję, kad karalius prieš svarbų mūšį mylėjęsis su vyru. Beje, Vladislavas IV – vienintelis nekanonizuotas karalius, skelbęs kryžiaus žygius.


  • XVII a. homoseksualumu apkaltintas ir Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis Mykolas Kaributas Višnioveckis. Jį ne tik supo dailūs vaikinai – jis dažėsi ir rengėsi kaip moteris.


  • XIX a. pabaigoje Lietuvą pasiekė pirmosios pornografinės nuotraukos. Aktus fotografuodavo net didikai, pavyzdžiui, grafas B.H.Tiškevičius ar grafas S.K.Kosakovskis. Tuo metu fotografas A.Daukša sekmadieniais fotografuodavo nuogas kabareto šokėjas įvairiomis provokuojamomis pozomis. Nnemažai fotografų darė akto nuotraukas tarpukario metais ir jas slapta pardavinėjo. Ypač šioje srityje garsėjo fotografas M.Pranckūnas.


  • XIX a. pabaigoje Lietuvoje klestėjo legalūs viešnamiai. Prostituciją kontroliavo policija, viešnamių merginos buvo registruojamos ir kiekvieną savaitę net po kelis kartus turėdavo tikrintis sveikatą.


  • Garsus mūsų filosofas Vydūnas, pasakojama, turėjęs dvi moteris: vokietę žmoną Klarą ir mylimąją lietuvę Martą.


  • Kaune gimė aktyvi homoseksualų teisių gynėja Emma Goldman.

Parašyk Redakcijai

Čia pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų.

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis