Jo sesuo sugriovė mūsų santykius

Ten, kur du, trečias nereikalingas. Net jei jis – itin artimas žmogus, – tvirtina Gabrielė*, pakliuvusi į aštrų santykių trikampį.

Ilgai svarsčiau, ar pasakoti apie savo santykius su vaikinu. Iš pirmo žvilgsnio – nieko sensacinga. Kita vertus, situacija dažna: trečias asmuo geba sugriauti net tobuliausius poros santykius. Ne viena moteris yra pakliuvusi į panašią padėtį ir kartoja tuos pačius klaidingus karštakošiškus sprendimus. Pašalinis asmuo pradeda reguliuoti santykius, manipuliuoti svetimomis emocijomis bei jausmais, ir galop pora kapituliuoja.


Tobula pradžia


Esu paprasta mergina, kilusi iš provincijos. Baigusi vidurinę, išvažiavau mokytis į sostinę, tik savaitgaliais grįždavau namo. Vienos tokios sugrįžtuvės tapo lemtingu gyvenimo posūkiu. Susipažinau su vaikinu. Jis – vilnietis, netoli mano gimtojo miestelio lankydavo močiutę. Miestelyje visi vienas kitą pažįsta, todėl gauti mano telefono numerį jam nebuvo sunku. Jau per pirmąjį pasimatymą atrodė, tarsi gerus metus būtume draugai. Kažkokia vidinė jungtis, simpatija traukė vieną prie kito. Įsimylėjau.


Stengėmės nekalbėti apie praeitį, gyvenome čia ir dabar. Keliavome po Lietuvą, iškylavome, plaukiojome valtimi, eidavome uogauti, grybauti, sekmadieniais močiutes veždavome į bažnyčią. Per Kalėdas rengėme išvykas į miškus, nešėme maisto laukiniams gyvūnams.


Greitai įsisukome į vienas kito šeimų gyvenimą: mano tėvai neturėjo sūnaus, todėl vaikiną vadino sūnumi, o jo mama nuolat sakydavo, kad esu jai priežastis šypsotis. Net buitis, kai apsigyvenome Vilniuje kartu, nesugebėjo mūsų santykių paversti rutina. Sakėme sau: viskas priklauso tik nuo mūsų, turime būti stiprūs, nepasiduoti irzlumui, blogai nuotaikai ar liūdesiui. Buvome sutarę: jei vieną mūsų slegia bloga nuotaika, reikia apie tai pranešti kitam ir nepykti. Juk gali vieną vakarą būti nekalbadienis?


Netikra simpatija


Su vaikinu draugavome penkerius metus, iš jų pusantrų gyvenome kartu. Palaikėme glaudžius santykius su jo seserimi – nė neįtariau, kaip smarkiai esu jos nemylima. Iš pat pradžių atrodė, jog esame puikios draugės. Nesunkiai radome bendrą kalbą, turėjome panašių hobių. Abi buvome vėjavaikiškos maištautojos. Visada ją užtardavau, jei susipykdavo su broliu.


Kurį laiką ji su mumis net gyveno. Jai nereikėjo rūpintis buities išlaidomis – mes viską padengdavome. Niekad nieko negailėjome. Visada užjausdavome, jei susipykdavo su vaikinu ar draugėmis.


Nuo draugystės su mylimuoju pradžios praėjo beveik pusantrų metų. Tada ir ėmiau pastebėti, kad jo sesuo bendrauja nenuoširdžiai. Ji vis dažniau prasitardavo, neva aš esanti jos nesutarimų su broliu priežastis, ėmė demonstruoti neapykantą viskam, kas namuose buvo susiję su manimi. Spėjau, jai nepatiko, kad darau vaikinui tokią įtaką. Bandžiau su juo apie tai pasikalbėti, tačiau jis tik mostelėdavo ranka, esą aš viską išsigalvojanti.


Sesuo ėmė gyventi tai pas tėvus, tai pas mus. Jos dirbtinė šypsena pradėjo man kelti nuolatinę įtampą. Pašalinių akivaizdoje ji stengėsi būti maloni, o kai likdavome dviese, tapdavo netgi agresyvi. Manęs neapleido nuojauta, jog ji kaupia labai asmenišką informaciją apie mane – kad vėliau ją drėbtelėtų lyg blogo elgesio įrodymą ar galėtų iš manęs pasišaipyti. Neapsirikau.


Išgalvotos istorijos


Su kompanija nuvykome pasilinksminti į klubą. Viskas buvo labai puiku, kol mudvi su vaikino seserimi atsidūrėme moterų tualete. Nei iš šio, nei iš to ji manęs paklausė, ar man patinka vienas kompanijos vaikinas. Tik nusijuokiau iš tokio klausimo, nes kvotėja buvo gerokai išgėrusi. Eidama pro duris ji mestelėjo, esą tas vaikinas vertas dėmesio, reikėtų prie jo prieiti. Nesileidau į provokacijas, tylomis grįžau prie kompanijos.


O po keleto dienų sulaukiau iš vaikino priekaištų, kodėl kabinuosi kitiems vyrukams ant kaklo, kai jis nemato. Situacija vaikiška ir sykiu klasikinė. Vaikinas dėstė: kai kas iš kompanijos klube matęs, kaip flirtuoju su jo draugu. Buvau šokiruota ir įpykusi, nes iškart supratau, kas tas informatorius. Bandžiau pasikalbėti su draugo seserimi, tačiau ši atšovė: netrukus sulauksiu atpildo.


Ir toliau gyvenome su vaikinu, ir toliau jo sesuo kaišiojo pagalius į mudviejų santykius: klausėsi mūsų pokalbių, komentavo juos, patarinėjo, nurodinėjo... Po pirmojo barnio dėl neva buvusio flirto sekė antras ir trečias – dėl gerbėjų, iš pokalbių ištrauktų frazių. Mudu su vaikinu vis labiau irzome, nors lyg ir viską kaskart išsiaiškindavome.


Nekalbadienių daugėjo. Sesuo išsikėlė gyventi pas tėvus. Mylimasis nuolat juos lankydavo, todėl grįždavo iš ten piktas. Galiu tik nuspėti, kad būdavo kalbama apie mane – ne iš gerosios pusės. Vis dar bandėme elgtis taip, tarsi sesuo mums netrukdytų.


Stengėmės vienas kitam pasipasakoti, kas nutiko per dieną, ką patyrėme: teigiama ir neigiama. Tačiau tai jau nebuvo normalus pokalbis – kažkokie pasiteisinimai, kodėl jaučiamės blogai. Įtampa vis augo. Vaikinas niekaip negalėjo priimti sprendimo: parėkaudavo ant apkalbas skleidžiančios sesers, bet galutinai su ja neišsiaiškindavo. Tokie poelgiai man atrodė itin nevyriški. Nusibodo pyktis.


Draugystės lipdymas


Pamaniau, reikia viską išsiaiškinti pačiai, gal tai – tik mergaitiški nesutarimai. O jie argi gali trukti keletą metų? Juk esame brandžios merginos. Ji – protinga, išsilavinusi, tik, deja, negalinti man atleisti kažin kokių nuoskaudų. Žodžiu, sykį pabandžiau su vaikino seserimi šnekėtis. Lyg ir pavyko, ji manęs atsiprašė, aš – jos. Bandžiau suvokti, kodėl jai virtau nepageidaujamu asmeniu. Ji buvo guodusis, kad nenusisekė vieni santykiai. Gal darna, kurios taip siekėme su vaikinu, pastangos nesipykti kitų žmonių akivaizdoje, analizuoti nesusipratimus ją nervino? Gal tai buvo pavydas? Taip ir neišsiaiškinau.


Nesutarimai, deja, nesiliovė. Ėmiausi kitokios taktikos: ignoravau kenkėjiškas replikas ir prastą vaikino nuotaiką, tačiau slapta labai sielojausi ir, kaip ironiška, galop vis tiek išsiliedavau ant jo. Nebegalėjau pakęsti to kvailo santykių trikampio. Bėgo valandos, dienos, savaitės, metai... Gyvenimas kartu nebeatrodė toks saldus, kaip įsivaizdavome.


Ilga paskaita


Sėdėjau paskaitose ir galvojau apie mudviejų su vaikinu ateitį. Pykau, kad jam trūksta vyriškos valios nutraukti tą kvailą kovą su seserimi. Apsisprendžiau: toks vyras šalia moters negali būti. Jis nesugeba apginti meilės, santykių, leidžia skersvėjui sklaidytis namuose. Pavargau būti suirzusi, nežinojau, kur ieškoti atsakymų ir į ką kreiptis, nesutarimai buvo tik užglaistomi, taigi paliekami tęstis toliau. Kai vaikinas paskambino, kad pasiims mane iš universiteto papietauti, atsakiau: mano gyvenime jam nėra vietos. Skaudu buvo ištarti šiuos žodžius, tačiau stengiausi išlikti rami. Padėjau ragelį. Grįžusi namo sudėjau jo daiktus už buto durų.


Jis skambino, kurį laiką vis ateidavo, belsdavosi. Vakarais matydavau pro langą jo automobilį ir jį patį slankiojantį aplink. Po paskutinio pokalbio praėjus mėnesiui mečiau universitetą, išvykau dirbti į kitą miestą. Vėliau perstojau į kitą universitetą, namie lankydavausi retai, nes visa, kas buvo susiję su jais, man priminė mylimąjį. Jis skambino man. Pasikeičiau telefono numerį. Skambino ir mano tėvams... Žinojau, kad dažnai būna mano gimtinėje, tačiau retai ten važiuodavau, nes nenorėjau jo sutikti. Buvau per silpna prisipažinti suklydusi, pasidavusi ir leidusis paveikiama kito žmogaus – puoselėjančio blogų ketinimų.


Metai be jo


Lygiai trejus metus gyvenu be jo. Tai – didžiausia klaida, bet dar galiu ją atitaisyti, nes suprantu, jog pati kuriu savo gyvenimą. O jis turi būti su mylimu žmogumi, lydimas jo žvilgsnio, prisilietimų. Klaidą padariau palikusi jį, dėl visko apkaltinusi liūdesį, nuovargį, stresą, emocijas. Praėjus trejiems metams suprantu: gyvenimas lenkiasi, kai eini didžiuodamasi, kad padarei prasmingų darbų. Noriu džiaugtis, stiebtis, tobulėti ir taip siaubingai nebeklysti. Santykių pamoka mane išmokė tikėti, pažinti save. Žinau, daug merginų kenčia dėl pašalinių žmonių įtakos santykiams, tačiau iš mano klaidos verta pasimokyti: negalima jausmų suglamžyti ir išmesti kaip nereikalingo popieriaus lapo. Niekada nepasiduokite kitų žmonių įtakai, neišduokite meilės, kuri yra tikrasis gėris. Mano patirta kančia be žmogaus, kurį myliu, padėjo suvokti, ko noriu, o šis kelias nukreipė tinkama linkme – pas jį. Daugiau neketinu kaltinti kitų dėl savo nesėkmių, pati esu atsakinga už savo poelgius. Ačiū Dievui, viskas dar ištaisoma, dar ne per vėlu.


Post scriptum...


Praėjus kelioms savaitėms nuo pokalbio su Gabriele, ji mums parašė: „Susitaikėme. Mes kartu. Vieni paskutinių mano žodžių COSMO buvo gana ryžtingi. Pasižadėjau ištaisyti klaidą ir tesėjau pažadą per porą dienų. Susiradau mylimąjį per draugų draugus. Nemanau, kad dabar kas nors galės daryti įtaką mūsų santykiams. Pati subrendau, daug ką apgalvojau. Tiek metų gyvenusi atskirai supratau, ką jis man iš tiesų reiškia. Nepykstu ant vaikino sesers, suprantu, jog esu stipresnė, nes išlaikiau bandymą atstumu. Su vaikinu kartu esame dar labai neseniai, todėl apie jo seserį nešnekame. Tiesą sakant, nelabai ir norime.“  

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis