Ko vyrai labiausiai gailisi po skyrybų

(3)

Jūs susiriejote. Tu raudi užsidariusi vonioje, mylimasis ramiai įsijungia televizorių. Beširdis ožys! Ne. Jis dėl to jūsų kivirčo ir apskritai santykių problemų sielojasi dar stipriau nei tu.

Daugelis moterų šventai įsitikinusios: jei vyrai, neverkia, vadinasi, jiems neskauda. Net jei ir sielojasi, vis tiek jiems iki mūsų gebėjimo įsijausti – kaip barsukui iki Everesto. Tik štai mokslininkai su šia nuomone kategoriškai nesutinka.


JAV sociologai Anne Barrett ir Robinas Simonas, apklausę daugiau kaip tūkstantį vaikinų bei merginų, padarė įdomų atradimą: vyrai dėl meilės santykių problemų išgyvena stipriau nei moterys, tik viešai to nedemonstruoja. Maža to, jie kur kas jautriau reaguoja ir į žydintį romantinį jų periodą. Abipusė meilė suteikia jiems daugiau teigiamų emocijų nei moterims, smarkiai pagerina jų psichinę sveikatą. Beveik aštuntasis pasaulio stebuklas?


Tas sielos artumas


Tie patys JAV tyrinėtojai iškėlė teoriją: pagrindinė priežastis, kodėl vyras po skyrybų siaubingai kankinasi, labai paprasta. Mat tik tada jis staiga supranta: buvusi partnerė buvo vienintelis žmogus, su kuriuo jis taip artimai bendravo. T.y. kad ir kokie nuostabūs vyro santykiai su draugais ar artimaisiais, visiškai atsiverti jis galėjo tik jai – savo mylimai moteriai. O ši, skirtingai nei jis, ir taip atvirauja su draugėmis, tėvais, ginekologu. Moteriai gerokai paprasčiau patenkinti poreikį artimai bendrauti. Daugeliui vyrų tai – sunkiai įgyvendinamas dalykas. Jie bijo pernelyg didelio artumo, o atvirumą labai dažnai klaidingai laiko silpnumo požymiu.


Būti atviri, nuoširdūs ir drauge nesijausti kilimėliais po kojomis mūsų mylimi vyrai moka tik su mumis, nes (ironiška) moterys jiems – silpnoji lytis. Beje, ir bendravimą vyrai suvokia kitaip nei mes. Jiems tai – toli gražu ne ilgi pokalbiai bei šokiruojamos išpažintys. Jiems kur kas labiau reikia palaikymo, pasitikėjimo, tylaus supratingumo.


Pavėluota reakcija


Mūsų minimam sociologų tyrimui būdingas dar vienas reikšmingas niuansas – vyrai stipriau reaguoja į ginčus bei nesusipratimus su mylimosiomis, tačiau iš tiesų lengviau išgyvena skyrybas. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad jiems tada būna lengva. Tiesiog dažniausiai įvykus pačiam faktui jie dar nesuvokia, kiek ir ką jiems reiškia emociniai santykiai.


Vyrai nenutuokia, kokį neįkainojamą dalyką turėjo. Sunkumai prasideda vėliau, po skyrybų praėjus kiek laiko. Viena iš mūsų kalbintų psichoterapeučių pasidalijo netikėta patirtimi: dėl nutrūkusių santykių į ją kreipiasi daugiau vyrų nei moterų. Turint omenyje, kad Lietuvoje vyrai apskritai rečiau nei moterys lankosi pas psichoterapeutus, ši naujiena kiek šokiruoja.


Kaip paaiškinti tokį fenomeną? Specialistė pateikia savo versiją. Taip nutinka todėl, kad vyras ilgai nuoširdžiai tiki: įsipareigojimų ir santykių apskritai labiausiai reikia ne jam, bet partnerei. Vadinasi, ir rūpintis jais privalo ji. Tačiau kai vieną dieną viskas baigiasi, jis sulaukia netikėto siurprizo: staiga atsiradusio visiško tuštumo jausmo. Moterys šiuo atveju laimi – jos nuo pat pradžių žino, kas yra santykiai, puikiai numano jų vertę ir kartais, ką čia slėpti, juos net pervertina.


„Dažnai atėję vyrai man sako panašius dalykus, – pasakoja kalbintoji psichoterapeutė. – Apkeliavau pusę pasaulio, mačiau įvairiausių dalykų, turiu puikų verslą, man sekasi darbas, nebijau kovoti dėl savęs. Nieko nebijau. Tačiau neturėjau nė menkiausios nuovokos, kad be jos bus TAIP sunku. Pasakykite, kas man? Kaip išgyti? Maniau, išsiskirsime, ir bus ramu. O dabar aš be jos net užmigti nebesugebu.


Vieni neužmiega, kiti rauda atsisėdę namie ant grindų, treti puola tokion depresijon, kad su jais nebesusikalba net artimiausieji. Kas tai? Žmogus, nesuvokęs ir nepripažinęs savo emocinių poreikių, tiesiog pateko į priklausomybę nuo santykių, mat jie tuos poreikius bent iš dalies patenkindavo. Stebėtina, tačiau gana dažnai taip nutinka donžuanams, nuolat keičiantiems moteris, nesileidžiantiems į emocinį artumą ir visaip neigiantiems jo poreikį.


Tylintys herojai


Jei kas nors moterims uždraustų dalytis su aplinkiniais savo problemomis, savaime suprantama, jos dėl to labai stipriai susisielotų. Tikrai stipriau nei vyrai. Juk jie atvirai kalbėti apie jausmus geba retai. Na, bent jau tikrai ne taip sklandžiai ir išsamiai kaip mes.


Mes kalbamės! Daug ir ilgai. Aptarinėjame su draugėmis mylimųjų trūkumus ir savo klaidas. Mums kur kas lengviau pasakoti apie santykius, vadinasi, paprasčiau gauti paramos ir atsikratyti streso. Jei moteris išklos draugėms ar kolegėms, kad išsiskyrė su mylimuoju ar šiaip su juo apsipyko, šios ją mažų mažiausiai išklausys ir išklausinės. Tačiau jei vyras sugalvos su draugais aptarti šeimos problemas, vargu ar sulauks užuojautos bei paramos. Draugai tuoj pasiūlys apsilankyti klube, nusikabinti kokią paną ar bent jau prisigerti iki žemės graibymo. Todėl dauguma vyrų apie jausmus tyli – jie iš anksto nusiteikę, kad jokios užuojautos tikėtis neverta. Juolab kad ir šiaip norisi bet kokia kaina išlikti stipriam, tvirtam. Kur jūs matėte dėl bobos virkaujantį superherojų?


Moterims nekyla problemų paverkti viešai. Ką ten paverkti – jei reikės, jos raudos pasikūkčiodamos, nekreipdamos dėmesio į aplinkinius. Ir tai nuostabiai mažina stresą. Vyrai emocijas kaupia savyje. „Kartais pavydžiu savo merginai, – kadaise sakė vienas bičiulis. – Jai pakanka trinktelėti kokią lėkštę į sieną, pabliauti apsikabinus pagalvę, ir viskas, ji pasirengusi taikytis. O aš negaliu nei mėtytis indais, nei laužyti baldų. Jei taip elgčiausi, tai jau būtų agresija. Ji išsigąstų. Gal todėl man reikia kur kas daugiau laiko nei jai, kad po konflikto aprimčiau ir galėčiau taikytis.“


Vienas pasistengs emocinę įtampą palikti sporto salėje, kitas – paskandinti dvyliktame alaus butelyje, trečias spoksos į televizoriaus ekraną laukdamas, kol viskas praeis savaime. Juk vyriškai auklėtiems berniukams sunku parodyti švelnumą, baimę, liūdesį ir pažeidžiamumą. Todėl tuos jausmus, kuriuos taip sudėtinga išreikšti, vyrai paprastai keičia kur kas įprastesniais ir saugesniais – pykčiu ar agresija. Bet būna ir taip, kad jie apskritai atvirai nerodo savo išgyvenimų, nukiša emocijas kuo giliau ir neleidžia šioms iš ten nė pyptelėti. Tokio elgesio padariniai gali būti tragiški: psichosomatinės ligos (galvos, pilvo, krūtinės, nugaros skausmai, kurių priežasties neįmanoma nustatyti), depresija, panikos atakos.


Pavydėtina stiprybė


Mūsų kalbinta psichoterapeutė papasakojo vieną atvejį iš savo praktikos: „Atėjęs pacientas prabilo apie pirmąją žmoną, su kuria nuolat pykdavosi. Bet kokia smulkmena – nuo to, katras išves šunį, iki to, ką veikti savaitgaliais, baigdavosi baisingais konfliktais. Sutuoktinių nuomonės skyrėsi praktiškai visais įmanomais klausimais. Iš pradžių vyras manė, kad taip yra dėl to, jog juodu mažai kas siejo. Ir tik vėliau suvokė tikrąją priežastį: jį žudė, kad žmona jo visiškai nelaikė autoritetu. Jokioje gyvenimo srityje.“


Konfliktai su mylimomis moterimis stipriai vožteli per vyrų savimeilę ir savigarbą. Kita vertus, kam patinka, jei niekam tavo nuomonė neįdomi ar ją (dar baisiau!) lygina su kitomis (ne tavo naudai). Tačiau vyrui konfliktai ir visi kiti nesusipratimai – tarsi ženklas, kad jis meilės sferoje yra niekam tikęs. O ištverti nesėkmę tam, kuris visur kitur yra įpratęs laimėti, oi kaip sunku. Vyrui susimauti itin jam svarbiu bei reikšmingu klausimu – žymiai stipresnis smūgis nei moteriai. Sąvokos pergalė ir pralaimėjimas jam šviečia kur kas intensyvesniais emociniais atspalviais nei mums. Štai kodėl dėl skyrybų vyrai kenčia ilgiau ir skausmingiau nei mes.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis