Myliu savo vaikiną, tačiau kažkodėl... gėdijuosi jį pristatyti kitiems

Žmogus jis geras, meilužis – tobulas, pašnekovas – idealus. Bet kažkodėl norisi slėpti jį nuo kitų.

Šlykštus jausmas: myli žmogų, bet drauge supranti, kad jis tavęs nevertas. Tiksliau, yra kitaip: myli žmogų, bet puikiai suvoki esanti verta geresnio. Nors ne. Galima ir trečiaip pasakyti: eini dėl jo iš proto, žinai, kad jis – pats pačiausias, bet tik teoriškai. O štai praktiškai šalia to realaus žmogaus jautiesi nerealiai nejaukiai. Nes tau dėl jo gėda.


Kodėl? Priežasčių gali būti gausybė! Štai kelios dažniausiai pasitaikančios.


... jis – neišauklėtas stuobrys


Pavyzdžiui, kaip filmo „Seksas ir miestas“ Šarlotės vyras Haris. Ir valgo kaip nevala, pomidorų padažu marškinius drabstydamas, ir arbatos maišelius krauna tiesiai ant stalo, nenustebtume, jei ir sriubą šlerptų kaip paršelis. O Šarlotė – juk tokia tvarkinga, net kavą maišo šaukšteliu neliesdama puodelio sienelių. Iš pradžių tokio mylimojo elgesio moteris siaubingai gėdijosi, tačiau vis tiek ir tekėjo už jo, ir vaikų pagimdė. Idiliškas laimingos šeimynėlės portretas.


Tavasis irgi linkęs vištieną viešumoje taršyti rankomis, skaniai pavalgęs garsiai atsiraugėti, o užsimiršęs – netgi panages prie stalo krapštinėti? Neverta iš skiedros priskaldyti vežimo: pakaks delikačiai, bet aiškiai išdėstyti elementarias kultūringo elgesio taisykles. Be abejo, norėtųsi, kad jis susigėstų, suvoktų, kur susimovė, ir pasižadėtų daugiau taip nesielgti. Tačiau ir tada trimituoti pergalę per anksti. Nes net to, ką pripažįsti, nėra taip lengva atsikratyti. Juk tai – jau refleksas, sunkiai taisomas dalykas. Tau reikės subtiliai (jokiu būdu ne viešumoje!) priminti, kurioje rankoje laikomas peilis, kaip nors nukreipti dėmesį, jei vėl įniks į panages, ir švelniai įspirti į koją, kai garsiai atsiraugės. Iš principo pagrindinis tavo sąjungininkas šioje kovoje – laikas.


Kur kas sudėtingesnis įvykių scenarijus, kai vaikinas nuoširdžiai nesupranta, ko tu čia kabinėjiesi, ką jis daro ne taip. Tada jums teks daug aiškintis, nagrinėti etiketo knygutes ir straipsnius bei demonstruoti auksinę kantrybę.


Galimas ir visiškai kitoks nekultūringumo kontekstas. Pavyzdžiui, tu mielai jį pabučiuotum gatvėje, tačiau jam tokie vieši mylavimaisi dvelkia blogu tonu. Arba jis nuoširdžiai tiki, kad kalbos apie atlyginimą ir politiką – tiesiog nepadorios. Arba jis į tėvus kreipiasi tik jūs, tuo tarpu tu savuosius tujini. Visa tai jau ne refleksas, bet principas. Jei negebi priimti tokio mylimojo elgesio, tau derėtų bent jau jį suprasti. Ir paaiškinti tai savo artimiesiems bei draugams prieš puolant supažindinti juos su išrinktuoju — kad vėliau nekiltų dar didesnių nesusipratimų. Tada ir gėdytis nebebus ko. Galop visi mes nesame šventieji.


... jis neišsilavinęs


Tame pat „Sekse ir mieste“ su būsimuoju vyru, barmenu Styvu, susipažinusi gerbiama advokatė Miranda draugėms guodėsi: Jis net ne barmenas aktorius. Jis – tiesiog barmenas. Ir daugiau ko nors siekti visiškai nenori!


Turėk omenyje: tokia frazė nuskambėjo JAV, kur pusė šalies gyventojų jokių universitetų nebaigia, kur kiekvienas darbas yra ganėtinai gerbiamas. Ką jau kalbėti apie Lietuvą, kur tiek prikepta aukštųjų, ir vis tiek visiems norintiesiems vietų nepakanka, – mūsų šalyje aukštojo išsilavinimo neįgijęs asmuo yra beveik brokuotas pilietis, net jei iš tiesų būtų genijus eruditas, atmintinai cituojantis Platono veikalus, tik, deja, negalintis savo išsilavinimo patvirtinti popieriaus gabalėliu, vadinamu diplomu... O ką jis baigė? – paklaustų mama. Nieko. Jis surenka vežimėlius prie prekybos centro ir laisvalaikiu kuria eiles. Kaip manai, kokio stiprumo širdies smūgis ištiktų mamą tai išgirdus? Arba suvažiuoja giminė, o mamulė guodžiasi tetulėms: Jis – tik kažkoks kelininkas. Net ne chirurgas!


Ši nuostata išlikusi iš tarybinių laikų, kai buvo šventai tikima: jei turi nors kiek proto, būsi bent jau inžinierius. Jei proto nėra, keliausi į proftechninę ir baigsi gyvenimą visomis prasmėmis svaigia santechniko ar mūrininko karjera. Daugelis iki šiol negali susitaikyti su mintimi, kad geras santechnikas yra lobis. O kokiuose namuose mums tektų gyventi, jei mūrininkas plytas suverstų bet kaip? Galop inžinierių irgi visokių būna – dėl kai kurių kaltės paskui tiltai griūva. Beje, milijardierius Aristotle'is Onassis savo pirmąjį sandorį sudarė būdamas barmenu.


Bet grįžkime prie Mirandos ir Styvo. Milijardieriumi jis netapo, tačiau Miranda su juo jautėsi mylima ir laiminga. Nes meilė ir profesija neturi nieko bendra.


... jis neturtingas


Tikėtina, vaikino profesija tavo tėvus bei bičiulius labiausiai domina dėl to, kad jiems neramu, ar šis tipas sugebės garantuoti jų dukrai ir draugei saugią finansinę ateitį. Apskritai ar jo piniginiai reikalai ganėtinai stabilūs. Mūsų šalyje dažnas ramiau atsidustų išgirdęs, kad vyrukas – verslininkas (kažkodėl mums tai yra žodžio turtingas sinonimas, nors gal visas jo turtas – banko paskolos), ir įsitemps sužinoję, kad jis – paprastas mokytojas (vaje, vadinasi, skursta kaip bažnyčios pelė).


Kartais stebint lietuvius apima jausmas, jog pinigai mūsų šalyje lemia viską. Na, beveik viską. Prisipažinti, kad išsirinkai vyrą, kuris gauna minimumą ir vos sukrapšto viešojo transporto bilietėliui... Jei esi iš padorios vidutinių pajamų šeimos, niekas iš tavęs tokio akibrokšto nesitikėtų. Bet gerai pagalvok – kodėl taip dėl to sielojiesi? Trūksta pinigų gyventi, pramogauti, užsiimti hobiais? Bet jei trūksta tau, pati jų ir užsidirbk. Štai Miranda visai nesuko galvos, kad jos atlyginimas sudarė pagrindinę šeimos biudžeto dalį. Užtat Styvas – nuostabus vyras ir tėvas.


O gal kankina kita problema? Pinigų pakanka, tik ramybės neduoda, kad draugė Loreta važinėja naujausio modelio BMW? Tačiau net jei tavasis pagaliau užkaltų tokiam pat, kurios nors kitos Loretos vyras skraidys nuosavu lėktuvu... Materialinės gerovės varžybos laimės nesuteikia. Kur kas daugiau priežasčių didžiuotis šalia esančiu žmogumi tada, kai jis – rūpestingas, mylintis ir tave suprantantis nei, tarkim, gerai uždirbantis advokatas, tau prastai pasijutus nerandantis laisvos minutės nuvežti pas gydytojus. Gal ir smagu, kai vyras savaitgalį skraidina į Paryžių, tačiau ką darysi, jei kilus bėdai jis pasipustys padus, nes papildomų problemų jam nereikia?


... jis negražus


Oi, ir vėl Haris su Šarlote. Jis plikas. Jo nugara baaaaisiai gauruota. O kaip jis prakaituoja!!! Fui fui fui. Bet užtat kaip jis ją myli. Pakako jai suraukti nosį pamačius tą nugarą, ir Haris didvyriškai iškentė depiliaciją. Jei būtų reikėję, turbūt ir plaukų persodinimo operaciją būtų atlikęs. Gerai, kad Šarlotė laiku suprato: jei žmogus dėl tavęs ryžtasi tokiems poelgiams, visiškai nebesvarbu, kaip jis atrodo. Kas iš tų savimylų gražuolių saldainiukų! Aukotis dėl kitų jie paprastai nenori ir nesugeba.


Žinai, kokia garsiosios pasakos „Gražuolė ir pabaisa“ esmė? Visiškai ne ta, kad kažkoks pamėklė gali tapti idealiu princu pasitelkęs depiliaciją ir plastikos chirurgus. Esmė ta, kad pamilus žmogų jo išvaizda tampa nebesvarbi. Tiksliau, ji atrodo nuostabi. Beje, įsimylėjęs vyras iš tiesų tampa patrauklesnis – taip nutinka dėl jo organizmą perpildžiusio vyriškojo hormono testosterono.


... jis šiaip kažkoks ne toks


Seksas su juo nuostabus, bet štai visa kita – manieros, išvaizda, profesija, finansinė padėtis, žodynas (iš dešimties žodžių), politinės pažiūros – tau visiškai ne prie širdies. Nori to ar ne, ryškūs kultūriniai bei socialiniai skirtumai yra problema. Esi pratusi suktis tarp žmonių, kurie kalbasi apie Sofoklį, Murakamį ir žino, kuo Buffettas skiriasi nuo bufeto. Daug keliauji, tavo bičiuliai – intelektualai, o jis...


Jis – tolimųjų reisų vairuotojas, kurio automobilyje visu garsu stūgauja rusiška muzika. Arba jis gali pataisyti bet ką, tačiau jo kišenėse švilpauja vėjai, net piniginei neužsidirba. Ir į jokį teatrą šis vyrukas su tavimi neis, nes ten jį ima miegas. Į simfoninio orkestro koncertą jo taip pat nenusiviliosi – dėl tos pačios priežasties. O tu nuo devintos ryto nemauksi su juo alaus ir nevalgysi traškučių. Tačiau tave vis tiek nenumaldomai traukia jo brutalus vyriškumas. Galop Švedijos princesė irgi ištekėjo už sporto trenerio. O Monako – apskritai už cirko akrobato ir net pagyveno su juo vagonėlyje.


Kita vertus, pasaulinės statistikos duomenys liūdnoki: skirtingų socialinių sluoksnių žmonių santuokos retai būna ilgalaikės ir sėkmingos. Bet būna. Tad jei meilė yra, rizikuoti verta. Svarbiausia – nemėginti perdaryti žmogaus manipuliacijomis, grasinimais, įkalbinėjimais. Mesk iš galvos visas iliuzijas, kaip tu dabar jį šviesi, keisi, perauklėsi, kelsi jo kultūrinį lygį, dovanosi jam naują gyvenimą ir atversi dar nematytą pasaulį. Smulkmenas pakeisti pavyks, tačiau ne esmę. Susitarti galima tik abipusių mainų būdu: jis per vakarienę nemaukia alaus, tu jo netempi į spektaklį. Jis neskaldo nešvankių anekdotų tavo tėvams, tu pasibaisėjusiu žvilgsniu nežiūri į jo įprotį vištos kulšį prie stalo valgyti rankomis. Visais atvejais turėk omenyje: jei nori būti laiminga su žmogumi, mylimu, tačiau visiškai kitokiu nei tu, reikės daaaug laiko.


Taip, nuvylę kitų lūkesčius ar nutarę gyventi ne pagal artimųjų nustatytas taisykles dažnai jaučiamės nekaip. Tačiau jei taip gyventi mums gera, vadinasi, metas kurti savo taisykles.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis