Bendraudama su vyrais, nemoku suvaldyti savo jaudulio

Jūs klausiate, COSMO atsako!

Man sunku bendrauti su vyrais. Jei koks užkalbina, pliūpteli tiek adrenalino, lyg ruoščiausi šokti nuo TV bokšto. Nemikčioju, nepradedu pliurpti bet ko, tačiau didžiulis jaudulys trukdo atsiskleisti. Paauglystėje jaučiausi tiesiog drovi. Paskui ėmiau manyti, jog kiekvieną sutiktą vaikiną vertinu kaip potencialų jaunikį. Galop supratau: taip jaučiuosi kalbėdama su kiekvienu vyru, net pusbroliu. Gal kaltas mano bendravimas su tėčiu? Jis nėra šeimos žmogus, manimi nesidomi. Matyt, dėl to visiškai nepažįstu tų marsiečių. O artimieji tikisi, kad pagaliau pristatysiu jiems kokį savo draugą...


---


Be abejo, tavo santykiai su tėčiu daro įtaką bendravimui su vyriškosios giminės atstovais. Bet šių pasąmonės procesų kontroliuoti negalime. Nebent ilgalaikė psichoterapija suteiktų aiškumo, kodėl vienaip ar kitaip elgiesi.


O tie artimųjų lūkesčiai... Mūsų kultūroje ilgai buvo juntamas spaudimas: 25-erių ir vis dar netekėjusi? Tačiau šiais laikais moterys draugauja ir teka ne tada, kai to nori giminaičiai, o tada, kai randa žmogų, su kuriuo norėtų kurti šeimą. Siūlyčiau lyg teniso raketei atmušti nuo savęs tą keistoką nuomonę, esą privalai turėti draugą, kad jaustumeisi normali. Kai sutiksi savo žmogų, drovumas išnyks savaime. Dabar kurk savo gyvenimą ir leisk įvykiams tekėti sava vaga.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis