Vaikinų išpažintys: kaip merginos šiais laikais vyrus kabina

(1)

Įprasta, kad iniciatyvos griebiasi vaikinai. Tačiau merginos vis dažniau kėsinasi ją perimti į savo rankas!

Drabužių parduotuvėje viena mergina paprašė pasimatuoti marškinius — jos tėčio gimtadienis, o mano figūra labai panaši į jo. Pasimatavau. Bet marškiniai nelabai tiko, todėl mergina atnešė kitus, trečius. Pradėjome kalbėtis, net į kavinę nuėjome. Mergina paliko savo telefono numerį. Nepaskambinau. Kodėl? Įtartinai jaunatviškas tėčio skonis pasirodė. Na, bet jeigu ji šitą spektaklį surengė, kad mane pakabintų, lenkiu galvą, — Matas.


Žvengėme su draugais kavinėje. Padavėja atnešusi sąskaitą pakišo raštelį, kuriame buvo išraitytas mobiliojo numeris, ir galva mostelėjo, iš kur tai atkeliavo. Atsisukau nuskenuoti pupyčių — ogi ten sėdi viena už kitą gražesnės merginos. Nusprendžiau luktelėti — nepažįstamai merginai paskambinau tik kitą rytą. Aišku, išverčiau ją iš lovos, todėl buvo nepatenkinta. Murmėjo, kad neturi laiko susitikti. Paskambinau kitą dieną per pietus. Mergina taip pat laužėsi. Tik ketvirtą kartą paskyrė pasimatymą. Matytumėt, kaip į jį lėkiau. Suintrigavo ta panelė... — Augustas.


Lijo. Išlipau iš automobilio ir išskleidęs skėtį ruošiausi šlepsėti į parduotuvę. Staiga po skėčiu palindo mergina: “Ar galima?” Kam dar klausti, jei jau įsitaisei? Aišku, tos minties garsiai nepasakiau, tik džentelmeniškai palydėjau merginą iki pastato kampo. Eidamas ją kone apkabinau, kad tik lietus mudviejų nepermerktų. Jau penkerius metus ji mano žmona. Neseniai prisipažino, kad mudviejų pažintį surežisavo. Susilažino su drauge, kad pakabinti mane — vieni juokai. Tikra tiesa, — Arnis.


Gavau kažkokios merginos elektroninį laišką, kuriame buvo sukurptas naivus eilėraštis. Buvau liaupsinamas, lyginamas su dangumi, vandenynu ir dar kažkuo. Šiaip jau tokie eilėraščiai man kelia šypseną. Bet pagailo mergaitės, todėl nuėjau į susitikimą. Kai ją išvydau, netekau žado: tikra gražuolė. Ir ne tokia naivi pasirodė — apie mane buvo gerokai pašniukštinėjusi, — Edvinas.


Per vasaros atostogas prižiūrėjau kelis vasarnamius. Kartą prieina prie manęs panelė ir skundžiasi, kad negali kambario durų uždaryti — spyna sugedo, todėl naktį miegoti viena bijos. Ji taip dviprasmiškai susuko sakinį, jog ne iš karto supratau, ko pageidauja: ar spyną sutaisyti, ar su ja praleisti naktį (kad drąsiau būtų). Vis dėlto pasiėmiau įrankius ir nukėblinau taisyti spynos. Krapštinėdamas netyčia susižeidžiau pirštą. Mergina puolė jį dezinfekuoti, pasisiūlė papūsti, kad neskaudėtų. Nusišypsojau ir moviau iš kambario. Dabar sėdžiu ir galvoju: kvailai pasielgiau, — Artiomas.


Ruošėmės studentų šventei. Prieina prie manęs kurso draugė ir pareiškia: “Andriau, pernakvosiu pas tave, nes po vakarėlio bus sunku taksi pagauti.” Suakmenėjau. Mečiausi į savo kambarį: sutvarkiau lovą, lentyną, spintą apkuopiau ir atgal į vakarėlį. Visą renginį nuo merginos nė žingsnio nesitraukiau, o jam pasibaigus klausiu: “Gal jau einam?” Mergina akis išpūtė: “Kur?” Priminiau jai, kad pas mane žadėjo nakvoti. O ji: “Eisiu pas kurso draugę Editą, nepatogu pas tave, mes juk nesusitikinėjam...” Supykau, bet kokią savaitę tik apie ją galvojau, kol išdrįsau pakviesti į pasimatymą, — Andrius.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis