5 priežastys, kodėl visi mano santykiai su vyrais nueina velniop

Kai santykiai su vyru nesidėlioja, gali būti, kad kaltas visai ne vyras. Taip, taip... pripažinti ne visada malonu, bet klaidų santykiuose darome ir pačios.

Esu turėjusi įvairaus tipo draugysčių su vyrais – vienos trukdavo vos kelias savaites, kitos – kiek ilgiau, tačiau dvejų metų ribos dar niekada nepavyko peržengti. Man 33 metai ir kuo toliau, tuo dažniau susimąstau, ką santykiuose darau ne taip. Anksčiau kaltinau vyrus, bet dabar suprantu – su jais man tikrai pasisekė, bet ar jiems taip pat sekėsi su manimi?


Pirmoji ir dažniausiai pasikartojanti mano klaida, tai bandymai atrasti kažką, prie ko galima prikibti. Paskutinį savo vaikiną mečiau neapsikentusi, kad jis visai berankis – vargiai lemputę namuose pakeistų savarankiškai. Trūkumas? Tikrai taip, bet jis gerai uždirbo ir tikrai galėjo sau leisti išsikviesti meistrą, kuris išspręstų panašias problemas. Bet ne, manęs tai netenkino. Gerai pagalvojus, visuomet ieškodavau prie ko prisikabinti – vieno ūgis per žemas, kito nosis per didelė, trečias šneka daugiau už mane. Aš suprantu, kad idealų nebūna (ir pati tokia tikrai nesu), bet niekaip nesusidoroju su šia savo yda ieškoti minusų vietoj to, kad įvertinčiau pliusus.


Antra mano klaida – lyginti dabartinį su visais buvusiais iš eilės. Tas buvo gražesnis, o anas... Jeigu pavyktų 5 skirtingus vyrus su visais jų privalumais sujungti į vieną, – gautųsi man tinkamas variantas. Tik be tų minusų, apie kuriuos prieš tai kalbėjau.


Trečioji mano klaida – ir ją aš tikrai galiu ištaisyti – viską daryti pačiai. Mane erzina neplauti indai? Nieko baisaus, išplausiu! Namuose patalynė nekeista mėnesį laiko? Negi baksnosiu pirštu, pakeisiu! Viską padarysiu, bet paskui vaikščiosiu po namus surauktu veidu ir pirmai progai pasitaikius būtinai pasakysiu, kad viską namuose darau tik aš viena. Ir žinai ką, geriau jau pabaksnoti pirštu, nes 3 kartus padariusi pati nesitikėk, kad ketvirtą kartą kas nors padarys už tave. Šią taisyklę aš jau išmokau.


Ketvirta mano klaida kartojasi beveik kiekvienuose santykiuose – vos tik atsiranda problema, aš pradedu galvoti apie skyrybas. Visai nesvarbu, kokio masto tos problemos: eilinis pasipykimas ar rimtas pasidraskymas. Dabar jau viskas, reikia skirtis – nuolat sukasi mano galvoje, tarsi kažkas iš vidaus verstų mane kuo greičiau bėgti, kad dar labiau neskaudėtų. Gal tai tiesiog santykių baimė? Gal pagaliau metas įsisąmoninti, kad santykiai be problemų neegzistuoja ir jas vienaip ar kitaip išspręsti reikės.


Na ir penktoji klaida – kaip peilis po kaklu! Kad ir kiek kartų sau žadėjau nekelti ultimatumų, vis tiek sugrįžtu prie tos paties arba... arba. Tie žodžiai man išsprūsta tiesiog nevalingai, o vos ištarusi garsiai iškart pasigailiu. Niekas nemėgsta ultimatumų. Niekas! Aš pati jų pakęsti negaliu ir išgirdusi kažką panašaus iš savo antrosios pusės greičiausiai principingai padaryčiau taip, kaip jam nepatiktų. O... čia netikėtai pasirodė ir šeštoji mano problema – principai....

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis