Prezervatyvų istorija: kaip žmonės saugojosi senovėje?

Prezervatyvai, kontraceptinės tabletės, spiralės, pleistriukai... Šiais laikais apsisaugojimo priemonių – apstu. Tačiau ar kada pagalvojai, kaip žmonės saugojosi senovėje? Pasirodo, archeologų atrasti seniausi kontraceptikai buvo naudojami vyrų!

Senovės Romos rašytojas Antonin Liberal (maždaug II m.e.a.) parašė legendą apie Kretos karalių Miną, kuris valdė 1400 metais iki mūsų eros. Legenda byloja, kad Mino sėklą sudarė skorpionai ir gyvatės. Todėl, norėdamas apsaugoti moteris, su kuriomis santykiavo, Minas naudojo ožkų šlapimo pūsles.

Senovės Egipte (1350 – 1200 metai iki m.e.) taip pat buvo naudojamos vyriškos apsaugos priemonės. Tai liudija išlikę senovės rankraščiai ir rasti piešiniai. Nors, greičiausiai, tais laikais šių prezervatyvų paskirtis buvo ne tiek seksualinė, kiek ritualinė. Bet kuriuo atveju, jie tarnavo vyrams ir kaip puošybos elementas, kuris atrodė kaip nedidelis gaubtuvėlis, pagamintas iš gyvūnų žarnų ar šlapimo pūslės ir papuoštas brangakmeniais.

Pats seniausias išlikęs prezervatyvas saugomas Kairo nacionaliniame muziejuje. Šis prezervatyvas pagamintas iš odos ir manoma, priklausė faraonui Tutanchamonui. Panašių prezervatyvų buvo rasta ir senovės Romoje. Jie buvo gaminami iš dervos, gyvūnų žarnų ir kitokios panašios medžiagos. Šie prezervatyvo prototipai buvo naudojami kaip kontraceptikas, apsisaugojimo nuo ligų priemonė ir kaip papuošalas.

Senovės Romos legionieriai prezervatyvų gamybai naudojo nukautų priešininkų karių odą ir gleivinę. Kariuomenėje ilgalaikių žygių metu apskritai buvo skiriamas ypatingas dėmesys karių aprūpinimui prezervatyvais, pagamintais iš džiovintų naminių gyvulių žarnų.

Viduramžių laikus siekiančiuose europiečių ir musulmonų autorių tekstuose sutinkami ir tokie vyrų kontracepcijos būdai, kaip lytinio organo apiplovimas svogūnų sultimis arba ištepimas derva.

Pirmas tikrasis prezervatyvo aprašymas rastas anatomijos profesoriaus Gabriele Falloppio iš Padujos universiteto moksliniame traktate De Morbo Gallico (1564 г.). Jis tvirtino, kad jo išrastas lininis maišelis, kuris buvo maunamas ant penio, buvo išbandytas ant 1100 vyrų. Pirmiausia šis išradimas buvo skirtas apsisaugojimui nuo venerinėių ligų. Falloppio patarė šį maišelį, išmirkytą antiseptiniame tirpale iš žolelių ir neorganinių druskų, naudoti lytinio akto metu. Tačiau jau 1655 m. Paryžiuje anoniminėje L’Ecole des filles publikacijoje kalbama apie tai, kad šie maišeliai taip pat sulaiko ir spermą.

Vadovaujantis dar viena teorija žinoma, kad vyrai prezervatyvus naudojo jau viduramžiais. Jų pavadinimas kaip pokštas buvo paimtas iš persiško žodžio kondi arba kendi, kuris reiškė pailgos formos gyvūno žarną, kurioje kaupėsi grūdai. XVIII a. rūmų daktaras, Jo Didenybės Karališkosios kariuomenės pulkininkas, grafas Kandomas, kuris tarnavo Karlo II rūmuose, pradėjo naudoti prezervatyvą, pagamintą iš avino žarnų, kaip apsisaugojimo priemonę nuo nepageidaujamo nėštumo. Daktaras išgarsėjo tuo, kad jam pačiam pabodo problemos dėl nesantuokinių vaikų. Manoma, kad vėliau prezervatyvai buvo pradėti vadinti būtent jo vardu (condom).

Nuo 1800 metų išlikę prezervatyvai buvo pagaminti iš išdžiovintos avies žarnos. Prieš naudojant, juos reikėdavo pamirkyti vandenyje, o tada parišti virvele, nes drėgnas avies žarnos gabalėlis buvo riboto elastingumo. Legendinis Kazanova šiuos prezervatyvus vadino „angelo lietpalčiu“.

XVIII amžiaus pabaigoje buvo pradėta masiška prezervatyvų gamyba. 1843 m. buvo prasidėjo gumos vulkanizavimo procesas, kuris atvėrė kelią patikimų prezervatyvų gamybai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis