Paleisti – nereiškia pamiršti. Paleisti – tai prisiminti, tačiau be skausmo širdyje

Tai nutiko. Tavo gyvenimas pateko į žemės drebėjimo epicentrą ir suskilo į milijonus šipulėlių. Galbūt nujautei, kad taip gali atsitikti – kažkada vėliau, tikrai ne dabar. Niekas tau nesakė, kad taip skaudės. Tačiau tai įvyko.

Ir vis dėlto tu dar čia. Bandai surinkti save iš gabalėlių, vėl gyventi.


Kiek laiko jau praėjo? Savaitės? Mėnesiai? Metai? Galbūt praėjo tiek laiko, kad tu net neprisimeni, kada tiksliai viskas apsivertė aukštyn kojomis. Žaizdos po truputėlį traukiasi, tačiau randai dar labai ryškūs ir tu lauki vienintelio dalyko - kada išauš tas rytas, kai atsibudusi neprisiminsi to, kas nutiko. Milijoną kartų mintyse kartojai tuos pačius scenarijus – iš pradžių galvodama, ką galėjai pakeisti, vėliau – bandydama save įtikinti, kad viskas tik į gerą. Bandai paleisti tai vėl ir vėl...


Užmerki akis ir leidi praeities šešėliams vėl užvaldyti tavo gyvenimą. Dieną paprasčiau – gyvenimas ir toliau tęsiasi, mintys užimtos kitais dalykais. Bet vakare tu lieki viena ir viskas prasideda iš naujo. Keista, kokia visagalė yra mūsų atmintis. Pasąmonė nuolatos pametėja įvairiausių menkučių detalių, kurių kažkada gal net nepastebėjai. Dabar jos drasko tave kaip mažos sudužusio stiklo šukės. Pajutusi skausmą giliai įkvepi ir atsimerki – niekas nepasikeitė, tau vis dar skauda. Atrodo, visas gyvenimas virto nuolatinėmis pastangomis - turi stengtis kvėpuoti, valgyti, gerti, net bendrauti su žmonėmis.


Tai neišvengiama. Tai - vienintelis kelias į išsilaisvinimą. Praeities šešėliai iškreipia tave supančią realybę ir vienintelis dalykas, kurį tu gali padaryti – stebėti ir laukti. Laukti, kol emocijos pilnai išsisems. Kol vieną dieną atsibudusi tu nebenorėsi galvoti apie tai, kas nutiko. Mintys ir prisiminimai bandys tave valdyti, tačiau tu būsi per daug pavargusi vėl grįžti ten, kur buvai.


Lauk, nes paleisti – nereiškia pamiršti. Paleisti – tai prisiminti, tačiau be skausmo širdyje. Paleisti – tai susitaikyti su tuo, kas nutiko ir pamatyti visai kitokią savo ateitį. Paleisti - tai pamilti save iš naujo, su tuo, kas nutiko ir tuo, kas tavęs laukia ateityje. Randai neužgyja, jie tiesiog tampa ne tokie ryškūs ir mažiau skausmingi. Tačiau tu išmoksti gyventi su jais, nes jie – tavo buvusio gyvenimo dalis, kurią reikia branginti ir mylėti.


Paleisti – tai nebijoti gyventi toliau. Leisti visoms savo baimės išlįsti į paviršių. Apnuoginti jas. Ir tik tuomet tavo praeities šešėliai pradės sklaidytis, kol galiausiai esama realybė pilnai užpildys tavo gyvenimą, nepalikdama vietos tam, kas buvo kažkada. Tavo gyvenimas nepasikeitė – pasikeitė tik aplinkybės, tačiau tu vis dar esi tu.  

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis