Santykių ekspertė: santykių lygiavertiškumas matuojamas ne tuo, ką gauni ir ką duodi

Pataria santykių ekspertė Inga Aukštakojienė

Mano žvilgsnis užkliuvo ties šia jūsų mintimi: „Norint pilnaverčių santykių, reikia galvoti ne tik apie tai, ko noriu aš, bet ir apie tai, ko nori mano partneris“. Atsakykite, prašau, jei po 25 bendro gyvenimo metų supratau nenorinti to, ko nori jis (balių, festivalių, linksmintis iki paryčių), kur dėti tą atsakomybę už bendrus santykius, už įsipareigojimus, už vaikus, už buitį ir kitus dalykus?


Aš prisiėmiau sau pareigas: padėti, netrukdyti, kai jis darė verslą. Auginau vaikus ir uždirbau lygiai tiek pat, kiek jis. Kur dėti tą matymą, kad neturime nieko bendro? Nesu jam mama ir nenoriu, kad mano vaikai matytų trečią brolį Joną, nes būtent tokiu jis save pateikia: įsižeidusiu vaiku, su atimtu žaisliuku. Ar galiu skatinti jo vaikiškumą, bobiškumą, silpnumą, pati vis kietėdama ir iš savo širdies darydama akmenį? Taip, galiu globoti, galiu rūpintis, galiu suprasti, galiu būti psichologu, analitiku, sąskaitų tvarkytoju, taupykle, patogiu daiktu, kuris neužstoja televizoriaus... Daug ką galiu, bet ar noriu? Manau, kad santykiai turi būti lygiaverčiai. Jei tik duodi ir nieko sau negauni, neprašai, tai taip save nurašai į daiktų kategoriją. Aš manau, kad turime visi mylėti pirmiausia save, dalintis savo meile, papildyti vienas kitą, o ne kaip į tuščią kibirą...


ATSAKO SANTYKIŲ EKSPERTĖ Inga Aukštakojienė

Tobulasjausmas.lt autorė


Taip, norint turėti pilnaverčius santykius, reikia mokėti atsižvelgti į partnerio asmeninius poreikius. Ką aš vadinu pilnaverčiais santykiais? Štai santykių savybės, kurios daro įtaką santykių patvarumui ir pilnavertiškumui:


  1. Panašios šeimos vertybės. Bendras požiūris į vaikų turėjimą, gyvenamą vietą, šeimos modelį.
  2. Mokėjimas mylėti ir priimti mylimojo meilės formą. Meilės formos gali skirtis. Svarbu suprasti, kokia yra partnerio meilės kalba ir kada jis jaučiasi mylimas.
  3. Lygiavertiškumas. Tai asmenybės savybių rinkinys, kuris užtikrina suvokimą/pajutimą: „Aš esu verta jo. Jis yra vertas manęs“.
  4. Savivertės ir savigarbos turėjimas. Tai svarbu, norint išlaikyti partnerystės lygiavertiškumą santykių perspektyvoje.
  5. Mokėjimas priimti partnerį tokį, koks jis yra. Suteikia komforto jausmą santykiuose bei gebėjimą atsipalaiduoti mylimojo draugijoje.
  6. Mokėjimas gerbti/toleruoti jo asmeninį gyvenimą. Daro įtaką norui dalintis džiaugsmu, laime ir meile.
  7. Savo asmeninio gyvenimo turėjimas ir puoselėjimas. Tai labai svarbu, nors retai kas tai suvokia. Savo asmeninio gyvenimo turėjimas ir puoselėjimas išvaduoja iš daugelio problemų santykiuose.
  8. Bendros šeimos/santykių tradicijos. Jos suvienija net labai skirtingus žmones. Padeda išlaikyti tarpusavio ryšį ir santykių artumą.


Visos išvardintos savybės yra LABAI svarbios, norint turėti džiaugsmą ir laimę suteikiančius santykius.


Grįžtant prie laiško esmės: panašu, kad jūs esate nusivylusi savo sutuoktiniu ir nematote prasmės tęsti santykius. Tuo pačiu jaučiatės blogai dėl tokių savo minčių ir ieškote pateisinimo dėl galimų skyrybų iniciatyvos.


„... jei po 25 bendro gyvenimo metų supratau nenorinti to, ko nori jis...“


Jūs neprivalote norėti to, ko nori jis. Jo asmeninis gyvenimas yra tik jo reikalas. Jūsų reikalas - toleruoti tai, ar ne. Pasirinkimas jūsų rankose.


„...kur dėti tą atsakomybę už bendrus santykius, už įsipareigojimus, už vaikus, už buitį ir kitus dalykus...“


Tęsti santykius turi norėti abi pusės. Jei jūs pajautėte, kad ilgainiui tapote svetimi vienas kitam ir jaučiat, kad nutraukti santuoką būtų geresnis sprendimas nei likti joje – neturėtumėte jaustis kalta dėl tokio savo sprendimo. Niekas jums nepadėkos ir niekas neįvertins jūsų pasiaukojimo. Gyvenimas yra nenuspėjamas. Gyvenimas niekam nesuteikia garantijų, kad santuokos įžadais grįsti santykiai išliks gyvi iki gyvenimo pabaigos. Žmonės privalo suvokti, kad jie gimė gyventi savo autentišką gyvenimą, o ne tą, kuris standartizuotai pritaikytas visiems. Jūs neturėtumėte jaustis kalta dėl savo poreikio jaustis laiminga.


Na, o įsipareigojimai už vaikus ir buitį griūna ant abiejų sutuoktinių pečių. Vaikams svarbi tėvų laimė. Jie norėtų, kad tėvai būtų laimingi būdami kartu. Bet jei tokie nėra, tėvų nelaimės būsena meta šešėlį ir ant vaikų gerovės. Tokiu atveju geresnis pasirinkimas būti laimingiems nebūnant kartu.


„...kur dėti tą matymą, kad neturime nieko bendro...“


25 metus kartu pragyvenę sutuoktinai tikrai turi labai daug bendro: bendrą santykių praeitį, bendrus vaikus, bendrus namus, bendrus draugus, bendrus prisiminimus. Nebūtina turėti bendrų pomėgių, tam, kad NORĖTUMĖTE būti šalia to žmogaus. Norėtumėte kas rytą šalia jo prabusti ir kas vakarą šalia jo užmigti. Norėtumėte puoselėti šeimos tradicijas ir gerbti vienas kito asmenybės ypatumus. Kai nelieka NORIU, nelieka ir jūsų paminėto bendrumo. Na, o tam „noriu“ įtaką daro dviejų asmenybių sąveikavimas vienam su kitu. Jūs nesate atsakinga už tai, kad nustojot norėti. Nėra tokio mygtuko, kurį paspaudus galim pradėti ar nustoti norėti.


„...manau, kad santykiai turi būti lygiaverčiai. Jei tik duodi ir nieko sau negauni, neprašai, tai taip save nurašai į daiktų kategoriją...“


Santykių lygiavertiškumas matuojamas ne tuo, ką gauni ir ką duodi, o tuo, kad turi sau lygų, savo vertę atitinkantį partnerį. Nes jūs tikrai nenorsite gauti bet ko (dėmesio, gėlių, dovanų, rūpesčio) iš žmogaus, kuris jums neimponuos

kaip vyras. Ar partneris lygiavertis, nesunku suprasti pagal tai, ar gerbiate jį kaip asmenybę, ar jaučiate norą jam patikti, ar jums svarbu patenkinti jo poreikius.


Kai moteris kuria santykius su savęs nevertu vyru, ji nejučia pradeda vyrą „šokdinti“, visaip „lipdyti“ pagal save. Pasireiškia nepagarba, pažeminimai. Galiausiai ji apsileidžia kaip moteris, nes šalia esantis vyras neinspiruoja jos puoselėti savo moteriškumą. Kai moteris kuria santykius su vyru, kurio nesijaučia verta, norėdama jam įtikti ir patikti ji pamina savo savigarbą, lengvai atleidžia nepagarbą ir pažeminimą, kol galiausiai dar labiau nusiridena žemyn ir tampa mazgote kojoms nusivalyti.


Tik tuomet, kad partneriai būna lygiaverčiai vienas kitam, įmanoma lygiavertė partnerystė. Kai nepamirštate savo poreikių ir jums rūpi, ar galite partneriui duoti, tai ko jam reikia. Natūralus noras ne tik imti, bet ir duoti. Ne tik duoti, bet ir gauti. Kai nėra lygiavertiškumo, daugelis gyvenimo pavyzdžių rodo, ką? - Vienas joja, kitas veža. Net ir besąlygiškas partnerio atsidavimas nebus įvertintas tada, kai partnerystėje nejaučiamas lygiavertiškumas.


Kalbant apie jūsų paminėtą davimą. Visa tai turi eiti iš asmeninio noro duoti: aš juo rūpinuosi, nes AŠ NORIU juo rūpintis. Aš jam gaminu, nes AŠ NORIU jam gaminti. Aš bučiuoju, apkabinu, myliuosi su juo, nes AŠ to NORIU. Jei jūs duodate visa tai ne iš asmeninio poreikio, tuomet dėl ko jūs tai darote? Ar jis jūsų prašė duoti jam visa tai? Nes tik tuomet, kai mūsų prašoma, mes galime tikėtis dėkingumo ir žodinio įvertinimo. Kitu atveju dėkingumas ir įvertinimas nusėda kažkur giliai pasąmonėje. Tai savaime, be žodžių įsiskaičiuoja į partnerio vertę. Nereikia tikėtis ditirambų už tai, kad jūs darote tai, ką NORITE daryti. Kaip ir neverta daryti kažko be asmeninio poreikio ar konkretaus prašymo.


Apie „nieko sau negauni, neprašai...“ Klausimas, kas jums draudžia prašyti iš vyro to, ko jūs norite? Kiekvienas vyras mylimai moteriai noriai duoda tai, ko ji nori ir ko ji prašo. Tik nepamirškit, kad prašyti galite tik to, ką jis gali duoti. Ir nepamirškit, kad vyrai savaime nesupranta, ko jūs iš jų norite, kol konkrečiai to neįgarsinate. Jei tik lauksite, kol jis pats susiprotės, tikrai galit niekada ir nesulaukti.


Dėl daiktų kategorijos... Atminkit visiems laikams, visiems gyvenimo atvejams - niekas kitas, tik jūs pati galite save priskirti daiktų kategorijai. Niekas prieš jūsų valią neprivers jūsų būti tik patogiu, aptarnaujančiu daiktu. Jei tokia tapote, šios situacijos kaltininką pamatysite pažvelgusi į bet kurį veidrodį. Kaip mes save pozicionuojame, kaip mes save vertiname, kaip mes save gerbiame – taip mus priima kiti. Tai geležinė gyvenimo taisyklė, kurios dar niekam nepavyko apeiti.


„Aš manau, kad turime visi mylėti pirmiausia save, dalintis savo meile, papildyti vienas kitą“. Na, o čia prieštaravimų nėra. Tikrai taip! Visa ko meilė prasideda nuo meilės sau. Be meilės sau, jūs tikrai rizikuojate tapti tik patogiu daiktu ir niekuo daugiau. Sėkmės jūsų pasirinkimuose!


Jei nežinai kaip pasielgti susiklosčiusioje situacijoje, ar nesupranti kodėl vienaip ar kitaip elgiasi tavo antra pusė, siųsk savo problemos aprašymą mums el. paštu portalas@cosmopolitan.lt arba rašyk tiesiogiai Ingai. Į visus skaitytojų klausimus bus atsakyta COSMO portale ar privačiai į pateiktą el.paštą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis