Kartais tikroji meilė ateina po pačių skaudžiausių išgyvenimų

Vieną dieną į tavo gyvenimą įžengs tas žmogus. Ir tik tuomet tu suprasi, kas toji meilė.  

Tu nuolatos galvoji, kodėl taip atsitiko. Žinau, yra daug dalykų, kurių labai ilgiesi. Dabar tau atrodo, kad galėjai kažką padaryti kitaip. Gal tada niekas nebūtų pasikeitę, jūs vis dar būtumėte kartu. Keista, kaip viskas pasikeičia tą minutę, kai lieki viena.


Mintyse vėl ir vėl sukasi tos akimirkos, kurios buvo laimingos - juk kažkada taip ir buvo, tiesa? Bet buvo ir skausmo. Buvo daug ašarų ir dienų, kada norėjai išeiti. Galbūt tu taip ir padarei, tačiau aš nebuvau tokia stipri. Aš visuomet atleisdavau kaskart pati sau pažadėdama, kad tai buvo paskutinis kartas. Kartais man labai skaudėdavo, bet visuomet atrodė, kad būnant be jo skaudės dar labiau.


O juk giliai širdyje aš visuomet žinojau, kokia bus pabaiga. Žinojau nuo pat pradžios, tik niekada neturėjau pakankamai drąsos to pripažinti. Dabar man bloga prisiminus, kiek daug aš jam leidau. Po truputėlį atidaviau visą save - jaučiausi pati nelaimingiausia, kai eilinį kartą susipykdavome ir skraidžiau kaip ant sparnų, kai pavadindavo mane savo mažyle. Visi mano jausmai susivedė tik į jį, tarsi visa kita mano gyvenime neegzistuotų.


---


Praėjusią savaitę sutikau tave mieste. Nuo pat tos dienos, kai išėjai, bijojau šios akimirkos. Aš kūriau naują gyvenimą, tačiau kartais vis tiek pagalvodavau, kas būtų, jeigu mudu ir vėl atsidurtume šalia. Juk jeigu atvirai, kažką po savęs mano gyvenime tu vis tiek palikai.


Praėjo 3 metai, tačiau pamačius tave man nevalingai pradėjo spurdėti širdis. Tu šypsojaisi ir smalsiai į mane žvelgei pamiršęs, kaip puikiai aš tave pažįstu. Žinojau, kad kitą vakarą man parašysi - norėsi įsitikinti, kad vis dar esi man svarbus. Juk ir tuomet kai buvome kartu aš nebuvau naivi kvailelė. Mintinai žinojau tavo žaidimus, bet leidau tau žaisti mano gyvenimu.


Ir tu man parašei. Tu vis dar tokia pat graži. Žiūrėjau į tuos žodžius ir šypsojausi. Tik ne dėl to, kad buvo malonu ir vėl sulaukti tavo dėmesio. Šypsojausi, nes niekas nepasikeitė - tu ir vėl žaidei mano jausmais. Laikiau telefoną rankoje, bet nejaučiau net menkiausio noro tau atrašyti. Ir iš tiesų... Kodėl turėčiau?


Tą akimirką pajaučiau tikrąjį palengvėjimą. Dabar viskas tikrai baigėsi. Ačiū tau už tai, kad padarei tai, ko aš pati nesugebėjau padaryti - tu išėjai.


---


„Nieko jam neatrašysi? – paklausė mano gyvenimo draugas, kuriam papasakojau apie susitikimą su buvusiu. – Kokia tu žiauri...“ Žiūrėjome vienas į kitą ir juokėmės - viskas atrodė taip paprasta, taip natūralu. Jaučiausi laiminga būdama čia ir dabar.


Žmonės mėgsta sakyti, kad santykiai – tai nesibaigiantis darbas. Tai netiesa. Santykiuose reikia pastangų, tačiau jų neturi būti daugiau, nei malonumo. Santykiai neturi skaudinti - sutikusi tau skirtą žmogų tai suprasi. Ir visai nesvarbu, kur vieną dieną likimas jus nuves. Svarbiausia, kad būdama su juo tu jausiesi tikrai laiminga.  

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis