Blogiausias dalykas, kurį moteris gali padaryti po aistringos meilės nakties

Yra moterų, kurios po sekso nori kalbėtis. Jos galėtų garsiai pasvajoti apie savaitgalį SPA centre, artėjančias atostogas ar savo seksualines fantazijas, kurias norėtų su tavimi išbandyti. Bet ne. Dėl joms vienoms suprantamų priežasčių jos tiesiog bando iškr**ti tau protą.

- Tau buvo gera? - sušnibžda ji ir dar stipriau prisiglaudžia prie manęs.


Jei nuoširdžiai, iki šio momento tikrai buvo gera. Kodėl, na kodėl reikia tikslintis tai, kas akivaizdu? Juk iš manęs matyti, kad gerai. O gal aš per daug santūriai reagavau? Ką jinai sumąstė? Ko, po velnių, jai reikia?


- Taip, - atsakau ir glaudžia ją prie savęs, glaudžiu.


- Ir man, - švelniai atsako ji. - o tau apskritai su manimi gera?


Regis, aš jau niekada nebeužmigsiu. Na, bent jau šiame gyvenime tai tikrai. Juk nuo šiol mane lydi amžinas prakeiksmas - gulėti ir bandyti atsakyti į klausimus, į kuriuos nė vienas normalus žmogus neatsakytų. Šios istorijos motyvais koks Stevenas Kingas galėtų parašyti knygą. O būsimo bestselerio ekranizacijoje mane vaidintų suaugęs ir jau beveik visiems neįdomus Danielis Radcliffe`as.


- Kodėl tu man uždavei šį klausimą? - mėginu pasitikslinti maksimaliai mieguistu ir abejingu balsu.


- Šiaip, - kniaukteli ji.


Šiaip. Ji klausinėja šiaip. Šiaip nebuvo ko paklausti, ir ji paklausė būtent apie tai. Ar galima šį klausimą traktuoti kaip psichologinę prievartą? Tyliu. Lygiai kvėpuoju ir tyliu. Apkabinu ją ir tyliu.


- Kodėl tyli? - klausia ji, spausdamasi prie manęs dar stipriau. Lyg tai dar būtų įmanoma.


Turbūt todėl, kad neturiu ką atsakyti. Bingo! Tačiau aš, savaime suprantama, išspaudžiu:


- Taip, ir apskritai man su tavimi gera.


Atrodytų, visi taškai ant i jau sudėti, visi daiktai guli lentynėlėse, visa duona sukramtyta, nieko šiame bute neliko be atsakymų. Net šiek tiek šypteliu iš džiaugsmo. Tačiau kai kurioms merginoms būdinga viena nepaaiškinama savybė. Jų nuomone, jei pokalbis baigiasi ne jų replika, vadinasi, jis iš principo nėra baigtas.


- Kažkaip nenuoširdžiai tu tai pasakei, - suburba ji.


Ir aš pakliūnu į šiuos žodžių spąstus. Garbės žodis, kaip koks idiotas.


- Na, kodėl tu taip manai? - sakau ne dėl to, kad sužinočiau, o dėl to, kad žengčiau gilyn į jos klaidžių klausimų labirintą.


- Nežinau, - nuskamba tipiškai moteriškas atsakymas. Ji nusisuka nuo manęs ir susisuka savo nuostabų kūną įsižeidusios katės poza.


Man norisi rėkti. Ir turbūt isteriškai varyti ją iš namų. Tačiau tai nemandagu, todėl man tiesiog teks išeiti pačiam. Aišku, galima pabandyti kumščiu išmušti skylę sienoje ir pasisveikinti su kaimynu. Arba galima tiesiog paraudoti į pagalvę.


Tikrai nesuprantu. Nesuprantu. Kaip per tris minutes įmanoma padaryti taip blogai, kai visą vakarą buvo taip gerai. Tačiau aš juk vyras. Ką aš galiu - tik suniurnėti: „Mažute, na ko tu pyksti?“ ir tiesiog ją apkabinti.


Ji atsisuka į mane, žiūri taip, lyg matytų pirmą kartą gyvenime. Žvelgia ilgai ir įdėmiai (matyt, renka į krūvą žodžius naujai stuburą laužančiai minčiai), o paskuti ima ir tiesiog pravirksta


- Nejaugi tu nesupranti...


- Ne, nesuprantu,- prisipažįstu, nes juk visi santykiai turi būti grįsti atvirumu, pasitikėjimu ir racionaliais dialogais.


- Paskutinis iš trijų banginių, kaip jau supratai, seniai iššoko ant kranto, - sako ji ir iš įsižeidusios katės pozos pereina į džiovintos slyvos pozą. Kaip sakoma, šachas ir matas tau, vyre.


- Kaip tu mane nervini, - sakau aš, prisiminęs savo aukštąjį išsilavinimą, inteligentiškumą, auklėjimą ir dalyvavimą labdaros projektuose. - Tiesiog nerealiai nervini.


Kambaryje pakimba spengianti tyla.


- Ką? - galop išspaudžia ji atsisukusi į mane iš nuostabos suapvalėjusiomis akimis.


- Nieko, - sakau ir nusisuku, aišku, įsižeidusio katino poza. Cha, va čia tai ėjimas. Va čia tai posūkis. Kas su kalaviju pas mus ateis, nuo kalavijo ir kris. Nelaukei, ane? O dabar imk ir pamėgink tai sukramtyti!


Sprendžiant iš to, kaip ant jos galvos sujuda plaukai, tokiam žaidimui jos niekas neruošė.


- Mažuti, - tyliai pradeda ji. - Tu ką, įsižeidei?


Jaučiuosi kaip Grinčas, nugvelbęs Kalėdas. Žmogus, sulaužęs sistemą.


- Ne, - atsakau ir kuo liūdniausiai atsidūstu.


- Tai kodėl pasakei, kad aš tave nervinu?


- Šiaip.


Turbūt tuo momentu visi pasaulio vyrai man plojo atsistoję. Tik kaip galėjau juos girdėti, jei mėgavausi savo pergalės fejerverkais? Jos moteriškos logikos titanikas greitai smigo į dugną, o aš pasijutau netikėtai atgijęs Leonardas DiCaprio, kuris linksmai papsi pypkę ir kreipia savo pėdas Maldyvų link.


- Mažuti, - ji dar kartą lengvai paglosto man petį. - Na ką tu...


Na jau ne, Sniego karaliene, tu nebeužšaldysi nelaimingo Kajaus širdies. Miegok dabar po atskira antklode ir tyrinėk kačių prieglaudų puslapius.


- Klausyk, - ji pasislenka prie manęs ir lūpomis paliečia ausį. - Pakartokime dar kartą, a?


Nekenčiu. Ne - ken - čiu. Tu ką, nori sužlugdyti atgauto teisingumo triumfą? Nori iš naujo nuversti liūtą, žvėrių karalių, ir įtvirtinti matriarchatą? Manai, mane taip lengva...


- Na pakartojam, prašau...


Velniai tave griebtų, moterie. Nėra tokios jėgos, kuri priverstų vyrą atsisakyti antro sekso tą pačią naktį. Ir aš vėl jai viską atleidžiu.


- O žinai ką? - jau švintant sušnabždu.


- Ką? - ji prisiglaudžia prie manęs ir nubraukia nuo kaktos plaukų sruogą.


- Man su tavimi gera. Net kai tu mane nerealiai nervini. 


Jei patiko šis straipsnis, rekomenduojame paskaityti Karminiai santykiai, kuriuos likimas atsiunčia į mūsų gyvenimą arba 5 dalykai, kurių niekada nereikia daryti dėl savo vyro

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis